Naujasis Darbo kodeksas „legalizuoja“ nekonkuravimo susitarimus

Įvairiose verslo srityse pastaruoju metu jaučiamas nuolatinis kvalifikuotų darbuotojų trūkumas bei jų „bėgiojimas“ pas konkurentus.

Todėl nenuostabu, kad darbdaviai stengiasi apriboti darbuotojų galimybes įsidarbinti konkuruojančiose įmonėse.

Šiuo metu galiojančiame Darbo kodekse šis darbo santykių aspektas visiškai nebuvo reglamentuotas. Įstatymų spragą buvo stengiamasi užpildyti teismų praktika, nustatant sąlygas, kurioms esant galėjo būti sudaromi tokie susitarimai, tokių susitarimų turinį ir ribas.

Deja, teismų praktika nebuvo nei gausi, nei labai aiški ir nuosekli.

Pavyzdžiui, šių metų pavasarį išnagrinėtose bylose Teismas pripažino negaliojančiais šalių sudarytus nekonkuravimo susitarimus vien dėl to, kad jie nenumatė adekvačios kompensacijos už konkuravimo ribojimus darbo sutarties galiojimo metu, o ankstesnėse savo nutartyse tas pats Aukščiausiasis teismas nurodė, kad kompensacijos nereikia mokėti, galiojant darbo sutarčiai.

Ne mažiau klausimų iškildavo darbdaviams ir darbuotojams tariantis dėl kompensacijos dydžio. Teismai, vertindami, ar kompensacija už konkurencijos ribojimą yra sąžininga ir adekvati, naudodavo skirtingus jos apskaičiavimo būdus ir kriterijus.

Naujasis Darbo kodeksas „legalizuoja“ nekonkuravimo susitarimus

Naujasis Darbo kodeksas išsklaido tvyrojusį rūką ir „legalizuoja“ nekonkuravimo susitarimus, įnešdamas apibrėžtumą į tokių susitarimų turinį, sudarymo, galiojimo sąlygas bei pasekmes.

Pagal naująjį kodeksą, sutarties šalys galės susitarti dėl to, kad darbuotojas, pasibaigus darbo sutarčiai, tam tikrą laiką nevykdys tam tikros darbo veiklos pagal darbo sutartį su kitu darbdaviu, taip pat nevykdys su darbo funkcijomis susijusios savarankiškos komercinės arba gamybinės veiklos, jeigu ši veikla tiesiogiai konkuruotų su darbdavio vykdoma veikla.

Tokie susitarimai galios ne ilgiau kaip 2 metus po darbo sutarties pasibaigimo. Tokį patį terminą numato ir Latvijos įstatymai, o Estijoje įtvirtintas 1 metų terminas.

Tačiau būtina paminėti, jog darbdavys galės sudaryti nekonkuravimo susitarimus tik su tais darbuotojais, kurie turi specialių žinių ar gebėjimų, pritaikomų konkuruojančioje su darbdaviu įmonėje.

Aiškiai reglamentuojamas kompensacijos dydis

Ko gero, svarbiausia žinia yra tai, kad naujasis Darbo kodeksas aiškiai reglamentuoja kompensacijos dydį – jis turi būti ne mažesnis kaip 40 proc. darbo sutarties pasibaigimo metu buvusio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio. Tuo tarpu nei Latvijos, nei Estijos įstatymai neapibrėžia kompensacijos dydžio, tik nurodo, kad ji turi būti pagrįsta.

Praktikoje kompensacijos, mokamos už konkurencijos suvaržymus, dydis svyruoja nuo 10 proc. iki 90 proc., priklausomai nuo to, kokia darbuotojo kvalifikacija, užimtos pareigos. Tiek Latvijoje, tiek Estijoje, tiek dabar ir Lietuvoje numatyta, kad kompensacija darbuotojui už nekonkuravimą negali būti mokama darbo darbdaviui laikotarpiu.

Taip pat naujajame kodekse apribota galimybė šalims iš anksto susitarti dėl baudų, viršijančių darbuotojo gaunamą nekonkuravimo kompensaciją už 3 mėnesius. Latvijos ir Estijos įstatymai to nenumato, ten baudos dydis gali siekti 12 ir daugiau darbo sutarties pasibaigimo metu buvusių darbuotojo vidutinių darbo užmokesčių.

Naujasis darbo kodeksas suteikia darbuotojui teisę vienašališkai nutraukti susitarimą dėl nekonkuravimo, kai darbdavys daugiau kaip 2 mėnesius vėluoja sumokėti nekonkuravimo kompensaciją ar jos dalį.

Advokatų kontoros „Cobalt“ teisės patarėja Dr. Dalia Foigt-Norvaišienė