Viešoji įstaiga pertvarkoma į akcinę bendrovę: kur keliauja turtas?

Gegužės 1 d. įsigalioję įstatymų pakeitimai numato galimybę viešąją įstaigą pertvarkyti į akcinę bendrovę. Nepaisant to, kad pokyčiai suteiks lankstumo viešosioms įstaigoms, visgi tokios transformacijos įtvirtinimas turi ir rizikų. Viena jų – turtas. Pamatinis šias dvi organizacijas skiriantis bruožas yra susijęs su įmonės steigėjo galimybe pasisavinti organizacijos įgytą ar turimą turtą, todėl vykdant pokytį kyla rizika dėl piktnaudžiavimo, sako advokatų kontoros COBALT teisininkas Nedas Tamašauskas.

„Skirtinga organizacijos forma apibrėžia kitokią savininko teisių apimtį į organizacijos turtą. Viešųjų įstaigų atveju, savininkas negali gauti pelno ar išsimokėti sau kitokių naudų iš šio turto. Todėl dirbdamas, aukodamas ar prisidėdamas prie viešosios įstaigos veiklos trečiasis asmuo gali būti tikras, kad savo veikla prisideda prie visuomenės, o ne prie konkretaus asmens individualaus intereso tenkinimo. O akcinės bendrovės atveju savininkui tenka tam tikra uždirbto bendrovės pelno dalis, todėl negalime turėti jokių pagrįstų lūkesčių, kad uždirbtas bendrovės pelnas bus skiriamas visuomenės interesų tenkinimui“, – aiškina N. Tamašauskas.

Ar įmanoma apsisaugoti nuo rizikų?

Nors šių dviejų organizacijos formų priešprieša ryški, įstatymo pakeitimuose yra nurodytos priemonės, kurios įstaigos pertvarkymo atveju turės užtikrinti visuomenės interesą.

„Pirmiausia, įtvirtinamas bendras draudimas pertvarkyti viešąją įstaigą į bendrovę, jei nėra patenkinami visų kreditorių reikalavimai. Tai pat nustatoma, kad visas likęs įstaigos turtas pereina pertvarkytos bendrovės nuosavybėn, kaip įnašas į jos įstatinį kapitalą. Deja, šio reikalavimo veiksmingumas apsaugant turtą iš tiesų abejotinas“, – teigia COBALT teisininkas.

Jis teigia, kad įstatymų leidėjas taip pat nustatė, kad parama, kurią gavo viešoji įstaiga, nėra perleidžiama bendrovei ir turi būti naudojama išskirtinai paramos teikėjo nustatyta tvarka:

„Jei tokia tvarka nėra nustatyta, o tiekėjas nenurodo naudojimo tikslų ir tvarkos, ją įtvirtinti teisę turi visuotinis dalininkų susirinkimas, patvirtindamas paramos valdymo taisykles. Tokios bendros naudojimo taisyklės turėtų užtikrinti, kad parama būtų panaudojama viešiems interesams tenkinti. Visgi, plačiau nėra nurodama, kas turėtų būti numatyta šiose taisyklėse. Todėl išlieka rizika, jog dalininkai turėdami tokią teisę nustatyti tvarką gali naudotis savo suinteresuotumu šios paramos panaudojimui, kadangi jie yra būsimi bendrovės tiesioginiai naudos gavėjai“.

Tamašauskas taip pat pastebi, jog įstatymas aiškiai nenumato, ar paramos teikėjo nustatyti tikslai yra vertinami tik pagal paramos teikimo sutartį, ar prieš pertvarkymą yra reikalingas papildomas užklausimas dėl paramos naudojimo, jei sutartyje jos naudojimo tvarka nėra aptarta. Šis klausimas turėtų būti išspręstas praktikoje, sako teisininkas.

„Įstatymo numatyta turto transformavimo specifika nėra išsami ir detali, o tik aptarta bendrais principais. Toks reguliavimas, nors ir suteikia ilgai lauktą pertvarkymo galimybę, visgi sukuria ir papildomų rizikų paramos teikėjams, kad šių parama ar iš jos įgytas turtas nebus panaudotas visuomenės poreikiams tenkinti. Todėl siekiant išvengti bet kokių paramos teikėjo rizikų, svarbu į paramos teikimą ir paramos teikimo sutarties sudarymą įsitraukti teisininkus bei sutartyje aiškiai nustatyti paramos dalyką, naudojimosi tvarką ir specialias su pertvarkymu susijusias nuostatas. Paramos teikėjai turi atsižvelgti į įstatymo pakeitimus prieš teikdami paramą, o ne po to, kai įstaiga jau yra pertvarkoma. Svarbu ir paramos gavėjams, ypač renkant paramą mažomis sumomis, konsultuotis su teisininkais, kad nesudarytų klaidingų abejonių visuomenei dėl šios įstaigos turto ateities“, – pabrėžia N. Tamašauskas.