„The Tinder Swindler“ – neįtikėtina romantinė istorija su milijonų paveldėtoju ar tikėtina romantinio sukčiavimo schema?

Viešojoje erdvėje šiuo metu plačiai aptariamas „Netflix“ platformoje neseniai pasirodęs dokumentinis filmas „The Tinder Swindler“, kuris paremtas nukentėjusiųjų nuo Simon Leviev (tikrasis vardas – Shimon Heyada Hayut) veiklos pasakojimais. Anot filmo, S. Leviev, pasinaudodamas apgaule ir prisistatydamas turtingo deimantų prekeivio sūnumi, išviliodavo didžiules pinigų sumas iš moterų, su kuriomis susipažindavo per socialinius tinklus.

Gali atrodyti, kad tai klasikinis sukčiavimo elektroninėje erdvėje pavyzdys, primenantis apgaulingų loterijų, princų iš egzotiškų šalių palikimo, netikrų investavimo platformų ir kt. atvejus. Tačiau, kaip rodo reali praktika, vadinamieji „romantiniai sukčiai“ nėra lengvai identifikuojami, o ir teisinių gynybos priemonių taikymas nėra toks paprastas.

Kaip išvengti tokios liūdnos santykių pabaigos, kai liekama su tūkstantinėmis skolomis ir ilgai besitęsiančiais santykiais su kreditoriai?

Finansiniai susitarimai tarp partnerių

Nesvarbu ar romantiniai santykiai tik prasidėjo, ar jau spėjo toli pažengti, nereikėtų maišyti emocijų ir jausmų su finansiniais reikalais. Kalbant apie finansinius reikalus reikėtų prisiminti, kad partneriai (atskirai ar kartu gyvenantys)  kiekvienas turi savo atskiras pajamas, savo vardu įgyja asmeninį turtą, taip pat savo vardu prisiima asmeninius kreditorinius įsipareigojimus, pagal kuriuos kiekvienas atsako asmeniškai. Aišku, jie gali turtą įgyti ir bendrai, jei jie dėl to susitaria. Tačiau skirtingai nuo sutuoktinių, jų gaunamos pajamos ir prisiimami įsipareigojimai nėra bendri.

Tad jei vienas iš partnerių prašo finansinės pagalbos (pervesti pinigus,  leisti pasinaudoti kreditine kortele ar panašiai) tarp partnerių  paprastai susiklosto civiliniai santykiai, kurie gali pereiti ir baudžiamosios teisės reglamentuojamus santykius. Dažniausiai tai gali būti paskolos (pinigai yra paskolinami su tikslu vėliau juos atgauti) ar dovanojimo santykiai (be tikslo juos atgauti), bet pinigai gali būti perduodami ir bet kokiu kitu sutartiniu pagrindu. Rekomenduojama tokius susitarimus užfiksuoti rašytine forma ar bent aiškiai išreikšti savo valią bendraujant žinutėmis per įvairias programėles, aišku nepamirštant jų išsaugoti.

Įstatymas numato, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 600 eurų. Jeigu paskolos suma viršija 3000 eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento, todėl būtina aiškiai užfiksuoti pinigų perdavimo momentą.

Asmuo, dovanodamas turtą (pinigus), gali nustatyti sąlygą, kad šis turtas turi būti naudojamas tam tikram tikslui nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Jeigu apdovanotasis nevykdo dovanojimo sutartyje nustatytos sąlygos, tai dovanotojas teismo tvarka turi teisę reikalauti, kad sąlyga būtų įvykdyta arba kad būtų panaikinta sutartis ir turtas (pinigai) grąžintas. Sutartis, kai dovanojama didesnė kaip 1500 eurų suma, turi būti rašytinės formos, o dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip 14 500 eurų, turi būti notarinės formos.

Jei asmuo savo santaupų neturi, dažnai būna įkalbėtas pasiskolinti ir perduoda skolintas lėšas. Taigi pinigai vienokiu ar kitokiu būdu, pasinaudojus emociniu manipuliavimu, patenka pas kitą partnerį. Tuomet romantiniai santykiai baigiasi, o vienam iš partnerių lieka jo asmeninės skolos kreditoriams. Tačiau nebūtinai viskas yra prarasta. Kreditoriams, aišku, teks grąžinti skolas, tačiau yra priemonių ir romantinio sukčiaus atžvilgiu. Teisėje galioja principas, kad niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo (apgavystė tai nėra pagrindas). Asmuo, kuris be pagrindo įgijo turtą ar kitokią naudą, privalo ją grąžinti, nes iš neteisės teisė nekyla. Tokiu atveju nukentėjusiam teks reikšti civilinį reikalavimą teisme ir reikalauti grąžinti perduoti pinigus. Tačiau kai kuriais atvejais romantinis sukčius atsakys ir pagal baudžiamąją teisę.

Kas yra sukčiavimas ir kokia atsakomybė už jį numatyta?

Sukčiavimas – tai apgaule savo ar kitų naudai įgijimas svetimo turto ar turtinės teisės, išvengimas turtinės prievolės arba jos panaikinimas. Baudžiamoji atsakomybė taikoma tuomet, jei apgaulės būdu užvaldyto turto vertė viršija 150 eurų.

Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę.

Tik esminės, t. y. turėjusios lemiamą įtaką asmens apsisprendimui, apgaulės atveju taikoma griežčiausia – baudžiamoji – atsakomybė. Jos nenustačius, asmuo savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus gali ginti kitomis teisinėmis priemonėmis, pvz., ginčydamas sandorius, jų nevykdymą ar netinkamą vykdymą civilinio proceso tvarka ir pan.

Teismų praktikoje, kilus abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės perleido savo turtą kitiems asmenims, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo).

Problemos, su kuriomis susiduriama tiriant sukčiavimus elektroninėje erdvėje

Kadangi romantiniai sukčiai savo aukų paprastai ieško per socialinius tinklus, susiduriama su sunkumais nustatant tikrąją kaltininkų tapatybę. Profesionalūs sukčiai niekada neveikia savo vardu – jų sukurtos paskyros nors ir būna netikros, bet stengiamasi jas padaryti kuo realesnėmis, kartais netgi pasisavinant tikrų žmonių, kurie nieko apie neteisėtų veikų darymą nežino, tapatybes. Pvz., pasisavinamos kito asmens nuotraukos, vardas, pavardė, arba apsimetama konkrečių asmenų giminaičiais ir pan., o ieškant šių žmonių viešoje erdvėje, randami kokie nors įrašai, kas leidžia susidaryti įspūdį, jog sukčiaus impersonuojamas asmuo realiai egzistuoja.

Šie asmenys stengiasi bendravimą vykdyti tik per nuotolį, tiesiogiai nesusitinkant, ir visada randa priežasčių, kodėl gyvas pasimatymas neįmanomas. Šiandieniniai romantiniai sukčiai yra kantrūs. Aukas vilioja ilgai, įtraukia juos į susirašinėjimus socialiniuose tinkluose, dalinasi akimirkomis iš savo gyvenimo, to paties prašo ir iš nukentėjusiųjų, taip išviliodami iš jų asmeninę informaciją. Tokiu būdu sukuriamas tarpusavio pasitikėjimas ir vėliau, pradėjus nusikalstamo plano įgyvendinimą, nukentėjusiam asmeniui nelengva suprasti, kad juo naudojamasi.

Įgavę pasitikėjimą, sukčiai paprastai paprašo pinigų, kuriuos taip pat išvilioja gana kūrybingai. Pasitaiko atvejų, kai prašoma finansinės pagalbos užgriuvus skoloms, norima atvykti susitikimui, bet nurodoma, kad nėra pinigų lėktuvo bilietui, įtraukiama į investavimą iš neva patikimų šaltinių, į kuriuos investuoja pats kaltininkas ir t. t. Todėl, abejojant dėl finansinių įsipareigojimų prisiėmimo, derėtų pasitarti su finansų specialistais ir teisininkais, kurie galėtų pakonsultuoti dėl galimų rizikų ir teisinių priemonių, nuo jų apsisaugoti.

Tokiose bylose keblumų kelia ne tik apgaulės ir kitų sukčiavimo požymių nustatymas, bet ir paties kaltininko identifikavimas, kadangi šiandieninės technologijos leidžia sukčiavimu besiverčiantiems asmenims maskuoti savo pėdsakus internetinėje erdvėje. Be to, neretai paaiškėja, kad kaltininkas veikia iš užsienio valstybės, o nukentėjusiam asmeniui reziduojant Lietuvoje, susiduriama su jurisdikcijos nustatymo problemomis.

Ką daryti įtariant ar nukentėjus nuo sukčių elektroninėje erdvėje?

Pastebima, kad ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo, kai išvilioto turto vertė neviršija 12 500 eurų, pradedamas tik tuo atveju, jei yra gaunamas nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

Supratus, kad apgaulės būdu buvo išvilioti pinigai, labai svarbu ne tik kreiptis į finansų įstaigas dėl galimo lėšų pervedimo kaltininkui sustabdymo, bet ir išsisaugoti visą susirašinėjimą su kaltininku (t. y. tiek įrašus telefone, tiek socialiniuose tinkluose) ir kitą reikšmingą informaciją. Kaltininkas, pajutęs nukentėjusiojo nepasitikėjimą, gali jį užblokuoti socialiniuose tinkluose, panaikinti savo anketą ir tiesiog „pereiti“ prie kitos aukos.

Nesiimant teisinių priemonių, teisėsaugos pareigūnai negali visapusiškai vertinti situacijos, o pavieniai asmenų pranešimai gali neatskleisti sisteminių nusikalstamų veikų masto. Todėl ne tik pasunkėja nukentėjusiųjų teisių gynimas, bet ir į sukčiavimo schemas įtraukiama vis daugiau žmonių.