Privataus turto nacionalizacija – atgyvena ar verslo gelbėjimo būdas?

Privataus turto nacionalizacija daugeliui asocijuojasi su pramonės įmonių nacionalizacija, kurią sovietiniai okupantai Lietuvoje vykdė nuo 1940 metų. Tuomet per trumpą laiką nacionalizuota iš esmės visa pramonė, prekyba ir amatai.

Šiuolaikinės visuomenės sąmonėje tokie veiksmai niekaip nesuderinami su asmens teisėmis ir laisvėmis. Vienareikšmiai galima teigti, kad per penkiasdešimt okupacijos metų visuomenė buvo traumuota šios ekonominės represijos formos.

Kita vertus, Europos Sąjungos (ES) teisė nacionalizavimo procedūrų nedraudžia. Todėl verta išnagrinėti, ar šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje vyrauja privati nuosavybė, laisvė ir verslo skatinimas, gali būti aktualus įmonės nacionalizavimo klausimas.

Teisės į nuosavybę apsauga

ES teisėje turto nacionalizavimas (arba kitaip – nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams) yra labai griežtai ribojamas. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmajame protokole yra įtvirtintos taisyklės ir sureguliuotos valstybės galios riboti nuosavybės teisę. Taip pat nustatyti teisinės apsaugos nuo valstybės taikomų ribojimų standartai.

Europos Komisija dar 2015 m. viešai išplatintame pareiškime nurodė, kad įmonių nacionalizavimas neprieštarauja Europos Sąjungos teisei. Tačiau pranešime taip pat pabrėžta, kad valstybė narė, nacionalizuojanti privačią įmonę, negali jo tiesiog nusavinti. Ji šiuo atveju turi elgtis kaip privatus rinkos ekonomikos subjektas tiek nacionalizuotos įmonės pirkimo kainos, tiek valdymo atžvilgiu.

Kitaip tariant, turto valdymą valstybė perimti gali, tačiau ji turto savininkui privalo kompensuoti perimto turto vertę. Jeigu turto perėmimas nėra visiškas, valstybei galioja ir prievolė valdymo teisėmis dalintis su kitais savininkais proporcingai valdomai turto daliai.

Esminės nuosavybės teisės gynimo nuostatos nacionalinėje teisėje įtvirtintos aukščiausiu lygiu. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje šiuo klausimu įtvirtinti pamatiniai principai – nuosavybės neliečiamumas, nuosavybės paėmimas tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant. Be to, nustatyta, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.

Todėl valstybės kišimasis į nuosavybės teisinius santykius dėl istorinių traumų gali atrodyti kaip trukdymas naudotis privačia nuosavybe, kaip nusavinimas arba kaip naudojimosi nuosavybe kontrolė. Tačiau svarbu suprasti, kad nacionalizavimas gali būti apibrėžiamas ne tik kaip privačios nuosavybės pavertimas valstybine – jis gali atlikti ir visuomenei naudingą funkciją.

Nacionalizacija kaip gelbėjimo priemonė

Nacionalizavimas, reglamentuojamas ES teisės aktuose, gali būti apibrėžiamas kaip intervencinė ekonominės politikos priemonė, kurios valstybė imasi siekdama tam tikros ūkio šakos ar įmonės kontrolės ir išsaugojimo.

Valstybė, įvykdžiusi kurios nors ūkio šakos nacionalizavimą, tampa atsakinga už jos finansinius įsipareigojimus. Nacionalizavimo objektu gali būti žemė, pramonės, prekybos ir paslaugų teikimo įmonės, transporto, ryšių priemonių, kredito, mokslo, švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos įstaigos, pastatai, meno vertybės ir kitas turtas, kurio valdymo perėmimas atitinka visuomenės interesus.

Nacionalizavimo klausimas aktualumo neprarado ir XXI amžiuje. Jo svarba išaugo per 2008 m. pasaulinę ekonomikos krizę, o ypač – siaučiant COVID-19 pandemijai. ES valstybės galimybę nacionalizuoti turtą prisiminė siekdamos išsaugoti pandemijos sunkumų pakirstas įmones.

Pavyzdžiui, 2020 m. kovo mėnesį Prancūzijos finansų ministras Bruno Le Maire viešai deklaravo, kad tam, jog būtų apsaugotos didžiausios Prancūzijos įmonės, yra pasiruošęs svarstyti rekapitalizavimo klausimą įsigyjant įmonių akcijas. Jis pareiškė, jog prireikus net svarstytų tokių įmonių nacionalizavimo klausimą.

Kitas mūsų Europos kaimynų pavyzdys galėtų būti 2020 m. gegužės mėnesį įvykęs Vokietijos oro linijų „Lufthansa“ 20 proc. akcijų įsigijimas už 9 mlrd. eurų. Tokiu sprendimu buvo siekiama padėti sumažinti pandemijos pasekmes bendrovei.

Viešai prieinami duomenys patvirtina, kad Europos Komisija 2020 m. taip pat patvirtino valstybių pagalbos priemones įsigyjant ir kitų oro linijų – TUI, „Finnair“, „airBaltic“, SAS – akcijas, siekiant išvengti šių įmonių bankroto.

Svarstymai Lietuvoje

Įmonių nacionalizavimas Lietuvoje šiuo metu yra greičiau reta išimtis, nei taisyklė. Tačiau pastaraisiais metais kardinaliai pasikeitė geopolitinis kontekstas: sugriežtintos sankcijos Baltarusijai, o Rusijai sukėlus karą prieš Ukrainą agresoriui ir Rusijos piliečiams taikomas itin platus sankcijų rinkinys.

Tikėtina, kad tokiame kontekste vis dažniau išgirsime apie ketinimus nacionalizuoti vieną ar kitą mūsų šalies įmonę, kuri dėl įvairių priežasčių nebegali vykdyti veiklos. Pavyzdys galėtų būti „Lifosa“, kurios galimybės vykdyti veiklą dėl netiesioginiam savininkui pritaikytų Europos Sąjungos sankcijų ir dėl žaliavų tiekimo iš Rusijos yra smarkiai apribotos.

Tačiau pasiūlymai nacionalizuoti „Lifosą“, o taip pat kelias kitas šalyje žinomas įmones – „Grigeo“, Baltarusijos kapitalo pagrindu įsteigtą sanatoriją „Belorus“ – realiais veiksmais taip ir netapo. Valdžios institucijos tokius ketinimus vertina skeptiškai, mat prioritetas teikiamas alternatyvioms verslo išsaugojimo galimybėms.

Vietiniai precedentai

Taigi, kokiomis sąlygomis valstybė galėtų nacionalizuoti įmonę, ir ar tokios priemonės Lietuvos teisinėje bazėje iš viso yra numatytos?

Turima precedentinė patirtis su „Snoro“ banku, kuris nacionalizuotas dar 2011 m., rodo, kad valstybė gali perimti įmonės akcijas, už jas akcininkams atlygindama įstatymų numatyta tvarka. Paėmimas visuomenės poreikiams vykdomas Lietuvos Respublikos Vyriausybei priimant nutarimą dėl akcijų paėmimo visuomenės poreikiams.

Sprendimas nacionalizuoti „Snoro“ banką buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiomis Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 2 str., 3 str. ir 8 str. nuostatomis (kurios šiuo metu yra panaikintos). Šios nuostatos numato įpareigojimą užtikrinti šalies finansų stabilumą ir siekį apsaugoti indėlininkų lėšas. 2 str. 1 d. 4 p. aiškiai įtvirtino galimybę paimti banko akcijas visuomenės poreikiams. „Snoro“ banko nacionalizacija verčia suabejoti, kiek šiuo konkrečiu atveju ji buvo nuosekliai ir veiksmingai įgyvendinta. Nedelsiant po jos, buvo nutarta kelti „Snoro“ bankui bankroto bylą vietoje gelbėjimo.

Plačiau praktikoje taikomas žemės paėmimas visuomenės poreikiams – būta daug viešų diskusijų dėl perimtų sklypų, per kuriuos dabar nutiestas Vilniaus vakarinis aplinkkelis, taip pat sudarytas sąrašas sklypų, kurie bus perimti tiesiant pietinį aplinkkelį.

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo VIII skyriuje įtvirtinti atvejai, kada galima paimti visuomenės poreikiams. Derėtų pažymėti, kad Žemės įstatyme įtvirtinti labai konkretūs atvejai, kuriems egzistuojant žemė iš privačių asmenų gali būti paimama. Be to, griežtai reglamentuota žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarka, atlyginimas už paimamą žemę.

Įmonė – ne žemė

Tuo tarpu Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme reglamentavimo, aprašančio sąlygas, kuomet valstybė gali nacionalizuoti įmonės akcijas, nėra.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.39 str. 1 d. įtvirtinta, kad nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimu. Vis tik tokia bendro pobūdžio norma detaliai neišaiškina, kokia būtų įmonės akcijų paėmimo tvarka.

Pastaroji nuostata taip pat patvirtina, kad įmonės akcijos gali būti paimtos tik egzistuojant atitinkamoms įstatymo nuostatoms, tačiau tokios procedūros Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato.

Artimiausias reglamentavimas galėtų būti Akcinių bendrovių įstatymo nuostatos, numatančios akcijų pardavimą. Bet šio įstatymo 47 str. taip pat keliamos tam tikros sąlygos akcijų pardavimui. Visų pirma, akcijas perimti siekianti valstybė turėtų išreikšti ketinimą akcijas įsigyti. Antra, akcininkas turėtų taip pat siekti perleisti savo turimas akcijas valstybei. Trečia, parduodantis akcininkas privalo informuoti kitus akcininkus, o šiems įstatymas suteikia pirmenybės teisę įsigyti parduodamas akcijas.

Dėl tokio sąlygų rinkinio akcijų pardavimo reglamentavimas gana aiškiai skiriasi nuo nacionalizacijos esmės, kurią sudaro privataus turto paėmimo visuomenės poreikiams. Tai tik patvirtina, kad Lietuvos teisinėje sistemoje nėra nuostatų, reglamentuojančių įmonės akcijų paėmimą visuomenės poreikiams.

Teisėtas, būtinas ir atlyginamas

Bendrasis nuosavybės teisės apsaugos imperatyvas sukuria esminių reikalavimų rinkinį, kurį būtina atitikti norint paimti nuosavybę visuomeniniams poreikiams. Pirma, bet koks nuosavybės teisės ribojimas, turi būti teisėtas (įtvirtintas įstatyme). Antra, jis turi būtinas demokratinėje visuomenėje (atitikti reikalingumo ir proporcingumo reikalavimus). Trečia, už paimamą turtą turi būti teisingai atlyginama.

Europos Žmogaus Teisių Teismas Sporrong ir Lönnroth sprendime prieš Švediją išaiškino, kad Konvencijos 1-ojo protokolo 1 str. nuostatos apima tris apsaugos taisykles. Pirmojoje nurodomas naudojimosi turtu principas, taip pat reglamentuotas turto paėmimas tam tikroms sąlygoms. Galiausiai pasisakyta, kad valstybė turi teisę kontroliuoti turto naudojimą vadovaudamasi bendraisiais interesais.

Bylose Jokela prieš Suomiją, Broniowski prieš Lenkiją dar kartą įtvirtinti apribojimai įsikišti į privačią nuosavybę. Toks kišimasis turi būti teisėtas, kišimusi turi būti tenkinami visuomenės poreikiai (siekiama teisėto tikslo) taip pat išlaikoma teisinga interesų pusiausvyra, pagrįsta proporcingumo principu.

Tad, svarstant galimybes paimti įmonės akcijas visuomenės poreikiams, tokia tvarka turi būti įtvirtinta ir jos įgyvendinimas turi būti užtikrintas įstatyme, panašiai kaip Žemės įstatyme numatytas žemės paėmimas.

Šiuo metu akcijų perėmimo tvarkos, prilygintinos žemės paėmimo reglamentavimui Žemės įstatyme, teisės aktuose nėra. Tačiau, esant išskirtiniam poreikiui paimti įmonės akcijas, teoriškai galima vadovautis Konstitucijos 23 str. 3 d. nuostatomis.

Vis tik panašu, kad būtent aiškaus reglamentavimo nebuvimas Akcinių bendrovių įstatyme yra viena iš priežasčių, dėl kurių kol kas žiniasklaidoje pasigirstantys siūlymai nacionalizuoti vieną ar kitą įmonę ir lieka tik siūlymais.

Kaip dar stabilizuoti veiklą

Lietuvos teisinė bazė numato ir kitokias priemones, galinčias padėti užtikrinti įmonių veiklos stabilumą. Vienas tokių būdų – įmonės restruktūrizavimas.

Restruktūrizavimo proceso paskirtis yra įstatymuose įtvirtintomis priemonėmis išsaugoti ir plėtoti įmonės, kuri turi laikinų finansinių sunkumų, veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir išvengti bankroto (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 1 str. 2 d.).

Įmonės restruktūrizavimas suteikia galimybę pakeisti ūkinės veiklos rūšį, modernizuoti gamybą, tobulinti darbo organizavimą, parduoti įmonės turtą ar jo dalį, priimti kitų įmonių turtą jas jungiant ar skaidant. Taip pat restruktūrizuojant įmonę įgyvendinamos techninės, ekonominės bei organizacinės priemonės įmonės mokumui atkurti, pakeičiami įmonės įsipareigojimų kreditoriams dydžiai bei vykdymo terminai.

Restruktūrizavimo procesu siekiama apsaugoti tiek finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių, darbuotojų, tiek pačios restruktūrizuojamos įmonės interesus. Taigi įmonės restruktūrizacija – tai procesas, per kurį siekiama atgaivinti sunkumų turinčios įmonės veiklą įvairiomis priemonėmis, įskaitant įmonės veiklos pertvarkymą.

Būtent restruktūrizavimas yra vienas iš tinkamų būdų pagelbėti „Lifosai“, kurios veiklą riboja Europos Sąjungos sankcijos, pritaikytos netiesioginiam naudos gavėjui. Restruktūrizuojant būtų pakeičiami akcininkai, ieškoma alternatyvių, ne iš Rusijos tiekiamų žaliavų šaltinių. Tokiu būdu įmonė galėtų toliau vykdyti veiklą neužkraudama finansinės ir kitokios naštos valstybei.

Kol kas nacionalizavimas – tik teorinis

Tarptautinėje erdvėje vis dažniau pasigirsta kalbų apie privačių įmonių nacionalizavimą. Jis gali būti vertinamas kaip vienas iš būdų, galintis padėti išvengti absoliutaus įmonės bankroto. Tačiau manytina, kad būtent dėl aukščiau išdėstytų priežasčių – procedūros nesureguliavimo įstatymu, alternatyvų egzistavimo – kol kas Lietuvoje pasiūlymai nacionalizuoti įmones ir paimti įmonių akcijas visuomenės poreikiams tebėra tik teorinio ir deklaratyvaus pobūdžio.

Apibendrinant galima teigti, kad įmonės akcijų paėmimas visuomenės poreikiams galėtų būti taikomas tik kaip ultima ratio (lot. paskutinė priemonė) siekiant išvengti įmonės veiklos bankroto, išnaudojus kitas įstatymuose nustatytas galimybes tokią veiklą išsaugoti.