Pagalbos verslui fondas – į ką reikia atsižvelgti, formuojant jo gaires. Vokietijos pavyzdys

Praeitą savaitę Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino parengtus teisės aktų pakeitimų projektus, kuriais bus sudarytos galimybės Lietuvoje steigti fondą, kurio paskirtis būtų padėti nuo koronaviruso (COVID-19) nukentėjusioms vidutinėms ir didelėms įmonėms, užtikrinti jų likvidumą, galimybes gauti finansavimą ir greičiau atsigauti po krizės. Fondas investuotų į obligacijas, akcijas, teiktų paskolas įmonėms, kurios neturi galimybių pritraukti lėšų iš rinkos kitais būdais.

Kaip skelbiama, fondas turėtų veikti komanditinės ūkinės bendrijos forma, kurioje bus tikrasis narys – fondo valdytojas ir nariai komanditoriai – investuotojai. Fondo tikruoju nariu turėtų tapti naujai steigiama valstybinė įmonė Valstybinių investicijų valdymo agentūra, kurią kuruos Finansų ministerija. Vienu iš narių komanditorių taps Ekonomikos ir inovacijų ministerijos kuruojama valstybinė įmonė „Valstybinis investicinis kapitalas“. Per pastarąją planuojama įnešti į fondą valstybinių lėšų įnašą – 100 milijonų eurų.

Parengti teisės aktų projektai, kurie leistų tokiam fondui išvengti kitais atvejais taikomų reguliacinių reikalavimų bei Lietuvos banko priežiūros. Siekiama pasiekti tą patį paprastesniu būdu – įtraukiant Lietuvos banką į tokio fondo valdymą. Į fondo valdymą taip pat planuojama įtraukti nepriklausomus profesionalus.

Fondo idėjos vystytojai teigia, kad fondo investicinis portfelis galėtų siekti 1 milijardą eurų. Šalia 100 milijonų eurų valstybės lėšų, į fondą yra planuojama pritraukti dar 400 milijonų eurų išleidus obligacijas su valstybės garantija. Likusias lėšas planuojama surinkti iš institucinių ir privačių investuotojų, suteikiant jiems galimybę tapti fondo nariais komanditoriais. Tam tikslui parengti ir pensijų fondus reglamentuojančių įstatymų pakeitimai, leisiantys pensijų fondams savo lėšas investuoti į tokį fondą.

Idėja steigti pagalbos verslui fondą nėra nauja – panašią fondo struktūrą yra išvysčiusi Vokietija, kuri ja rėmėsi dar spręsdama 2008 metų krizės padarinius. Vokietijoje įsteigtas Ekonomikos stabilizavimo fondas („ESF“) dalį savo lėšų (100 milijardų eurų) skirs investavimui į nuo koronaviruso nukentėjusius verslus. Galimos įvairios investicijų formos, įskaitant subordinuotas paskolas, hibridines obligacijas, konvertuojamas obligacijas bei akcijas.

Skirtingai nuo kitų programų, skirtų smulkaus ir vidutinio verslo gelbėjimui, ESF yra skirtas didelėms įmonėms (atitinkančioms bent du iš šių kriterijų: bendras balansas 43 mln. EUR, metinė apyvarta 50 mln. EUR, vidutinis metinis darbuotojų skaičius – 249) bei mažesnėms įmonėms, kurios yra sisteminės svarbos arba veikia kritinės infrastruktūros sektoriuose. Kartu yra nustatyti kriterijai, pagal kuriuos atrenkamos tinkamos įmonės, tai yra: įmonės svarba Vokietijos ekonomikai, kaip skubiai įmonei reikalingos stabilizavimo priemonės, vertinamas poveikis darbo rinkai bei konkurencijai ir siekiama, kad lėšos būtų naudojamos labiausiai ekonomišku ir efektyviu būdu.

ESF lėšos negali būti naudojamos investavimui į finansų sektoriuje veikiančias įmones bei jomis negali būti gelbėjamos įmonės, kurios jau iki koronaviruso išplitimo Vokietijoje turėjo finansinių sunkumų. Taip pat įmonei turi būti neprieinami kiti finansavimo šaltiniai.

Kartu pažymėtina, kad ESF investicija nėra vien saldainis, kurį gavusi įmonė gali pati spręsti kaip jį naudoti. Investuodamas fondas nustato privalomas taisykles, kurių turi laikytis įmonė. Tai reikalavimai, susiję su įmonės valdymu, lėšų naudojimo tvarka, ribojimai dividendų mokėjimui bei atlyginimų dydžiams bei kitos konkretiems sektoriams pritaikytos sąlygos.

Tikėtina, kad Lietuvoje planuojamas Pagalbos verslui fondas bus steigiamas panašiomis sąlygomis, kaip Vokietijos ESF. Lietuva tikrai pasisunkino sau užduotį numatydama, kad Pagalbos verslui fondas didžiąja dalimi turės būti suformuotas ir privačių investuotojų lėšomis. Šiuo nestabilumo metu mažai tikėtina, kad atsiras privačių investuotojų, norinčių savo lėšas atiduoti valstybei, kai valstybė nėra pats efektyviausias tokių lėšų valdytojas. Be to, kyla didelis klausimas, kiek ir kokių ribojimų Vyriausybė numatys įmonėms, norinčioms gauti investiciją iš Pagalbos verslui fondui. Vokietijos ESF reikalavimų sąrašas yra netrumpas, o žinant Vyriausybės praktiką visas pagalbos priemones riboti kiek įmanoma daugiau, nei kitose valstybėse, mažai tikėtina (ir vėl!), kad verslas pajus kokią nors realią pagalbą iš steigiamo Pagalbos verslui fondo.

Akvilė Bosaitė, partnerė, Bankininkystės ir finansų teisės praktikos grupės vadovė bei Dr. Lina Aleknaitė-van der Molen, vyresnioji teisininkė advokatų kontoroje „Cobalt“.