Organizuojate krovinių gabenimą? Jums neturi būti taikoma vežėjo atsakomybė

Krovinių vežimo ir ekspedijavimo sutartys yra civilinės sutartys, kuriose šalys sutaria dėl teisių ir pareigų vykdant krovinių pervežimą arba jų pervežimo organizavimą. Šios sutartys savo objektu, tikslu ir kitais aspektais yra skirtingos ir turi atskirą reguliavimą. Tačiau jų sąlygos neretai būna panašios, dėl ko ekspedijavimo sutartis gali būti pripažįstama vežimo arba mišria sutartimi. O tai lemia ir padidintą ekspeditoriaus atsakomybę. Siekiant išvengti tokių situacijų, svarbu žinoti, kuo šios sutartys skiriasi.

Krovinių vežimo sutartimi vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir perduoti jį gavėjui. O siuntėjas ir (arba) gavėjas įsipareigoja už tai sumokėti. Taigi, šios sutarties tikslas yra krovinio pristatymas į paskirties vietą ir atlygio už tai gavimas. Pagrindinis tarptautinis teisės aktas, reguliuojantis užsakovo bei vežėjo teisės ir pareigas, jų atsakomybę, kai kroviniai gabenami keliais per dvi ar daugiau valstybių, yra tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR konvencija).

Tuo metu krovinių ekspedicijos sutartimi ekspeditorius įsipareigoja už atlyginimą, užsakovo lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu.

Krovinių ekspedijavimas gali apimti įvairius veiksmus, susijusius su krovinių gabenimu. Pavyzdžiui, vežimo dokumentų įforminimą, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, vežimo sutarčių užsakovo vardu sudarymą, krovinių gabenimo kontrolę, atsiskaitymą su krovinio siuntėju, gavėju ir kitais asmenimis, krovinių draudimo organizavimą ir kita. Taigi, ekspeditorius vykdo įvairius su kroviniu susijusius veiksmus, tačiau pats krovinio negabena.

Svarbūs sutarties punktai

Lietuvos teismų praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai reikia nustatyti, kokia turėtų būti ekspeditoriaus atsakomybė pagal su užsakovu sudarytą sutartį. Aiškinant ir vertinant ekspedijavimo sutarčių sąlygas, jos neretai būna perkvalifikuojama į vežimo arba mišrią sutartį. Todėl kyla klausimas, kaip išvengti tokios situacijos?

Pirmiausia, reikia įvertinti sutarties dalyką – ekspeditoriaus vaidmenį. Sutartyje turėtų būti aiškiai nurodyta, kad ekspeditorius tik organizuoja gabenimą. Jei nėra tokios nuostatos, paliekama vieta abejonėms ir suteikiama galimybė kitai šaliai ginčyti, jog tai buvo ne ekspedijavimo sutartis, o mišri arba vežimo.

Pažymėtina, kad jeigu asmuo (nepaisant to, ar sutartyje nurodytas kaip vežėjas ar ekspeditorius) sudaro sutartį ir įsipareigoja pervežti krovinį į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas. Toks aiškinimas taikomas netgi tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už visą pervežimo organizavimą, tačiau nėra atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį. Todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo, kurio paslaugas organizavo ekspeditorius.

Reikėtų atkreipti dėmesį ir į užmokesčio skaičiavimą. Jeigu sutartyje nurodoma, kad užmokestis skaičiuojamas pagal krovinio dydį (pavyzdžiui, palečių skaičių), tai suteikia galimybę tokią sutartį kvalifikuoti kaip vežimo sutartį arba mišrią. Todėl patartina, kad ekspedijavimo sutartyje nustatytas užmokestis nebūtų siejamas su krovinio dydžiu, svoriu, matmenimis ir pan.

Kaip išvengti abejonių

Galiausiai reikia įvertinti ir sutartyje įtvirtintą ekspeditoriaus atsakomybę. Nagrinėjant teisminius ginčus neretai pasitaiko situacijų, kad sutartyje ekspeditorius prisiima atsakomybę už krovinio pervežimą. Tai leidžia spręsti, kad tokia sutartis yra ne krovinių ekspedijavimo, o vežimo. Krovinių ekspedijavimo sutartyje ekspeditoriaus atsakomybė turėtų apsiriboti nuostolių, kilusių iš krovinio vežimo organizavimo.

Vertinant tai, galima išskirti tokius vežimo ir ekspedicijos sutarčių pagrindinius skirtumus:

1. Netapatus sutarties dalykas. Vežimo sutarties dalykas yra krovinio gabenimas, o ekspedijavimo sutarties – krovinio vežimo organizavimas ir kiti su tuo susiję veiksmai;
2. Skirtingas sutarties tikslas. Vežimo sutarties tikslas yra krovinio gabenimas, o ekspedijavimo –gabenimo proceso užtikrinimas;
3. Skirtingos sutarties šalys. Vežimo sutarties šalys gali būti užsakovas, gavėjas ir vežėjas. Kai pervežime dalyvauja daugiau negu vienas vežėjas, tuomet užsakovas ir vežėjas gali sutapti. Krovinių ekspedijavimo sutarties šalys yra užsakovas, ekspeditorius, vežėjas ir gavėjas. Priklausomai nuo individualios sutarties sąlygų užsakovas ir gavėjas sutartyje gali sutapti. Tačiau jeigu ekspeditorius, kaip sutarties šalis, sutaptų su vežėju, tokiu atveju ekspedijavimo sutartis būtų laikoma vežimo sutartimi arba mišria sutartimi;
4. Atsakomybės apimtis. Remiantis Lietuvos civilinio kodekso ir CMR konvencijos nuostatomis, vežimo sutarties atveju vežėjas prisiima atsakomybę už krovinio sugadinimą ar praradimą nuo pat krovinio priėmimo iki jo pristatymo. O ekspeditoriaus atsakomybė kyla už krovinių ekspedicijos sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Pažymėtina, kad jeigu sudarytoje krovinių ekspedijavimo sutartyje įtvirtinta, kad šalis yra atsakinga už krovinio vežimą, sutartis bus kvalifikuojama kaip vežimo sutartis, o ekspeditoriui bus taikoma vežėjui nustatyta atsakomybė.

Taigi, tinkamai apibrėžus sutarties sąlygas yra išvengiama abejonių dėl sutarties tipo ir ja prisiimamų įsipareigojimų, kas gali sukelti ir skirtingą atsakomybės dydį prieš kitą sutarties šalį.