Nesusituokusių bendrai gyvenančių asmenų turtas: ko iš jūsų gali pareikalauti partneris?

Viešojoje erdvėje pastaruoju metu itin daug kalbama apie kartu gyvenančių, bet nesusituokusių asmenų turtinių santykių teisinio reguliavimo iniciatyvas Seime bei jungtinės veiklos sutarties taikymą. Nors Vyriausybė dar šiemet skelbė poziciją, kad jungtinės veiklos sutartis nėra tinkamas teisinis instrumentas reguliuoti nesusituokusių asmenų turtinius interesus, tačiau liko dar daug neatsakytų klausimų apie esamą teisinio reguliavimo situaciją Lietuvoje – kaip reguliuojami nesusituokusių asmenų turtiniai santykiai, ir ko galima pareikalauti iš savo partnerio?

Ar kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų turtiniai santykiai yra reguliuojami Lietuvoje?

Šiandien Lietuvos Respublikoje nėra teisės aktų, kurie tiesiogiai reguliuotų kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų turtinius santykius. Jokiame įstatyme nėra apibrėžta, kas yra laikoma bendru gyvenimu nesusituokus bei kokias teisines pasekmes toks bendras gyvenimas gali sukelti.

Visgi, nesusituokę asmenys turėtų žinoti, jog gyvenimo partneris gali nustebinti jį reikalavimu pripažinti jo vardu sukurtą turtą bendra daline nuosavybe, t.y. bendru kartu gyvenančių asmenų turtu, arba pareikalauti atlyginti bendrų išlaidų dalį.

Vyriausybė dar visai neseniai sprendė, kad jungtinės veiklos sutartis ( t. y. keleto asmenų susitarimas vykdyti bendrą pelno siekiančią veiklą, naudojant savo darbą, žinias ir turtą) nėra tinkama priemonė reguliuoti kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų turtinius santykius. Tačiau kol Vyriausybė yra tinkamų sprendimų paieškose – Lietuvos teismai nagrinėja kartu gyvenančių asmenų turtinius ginčus būtent pagal jungtinės veiklos sutarties santykius reguliuojančias taisykles.

Jeigu šiandien kreiptumėtės į bet kurį Lietuvos teismą, pavyzdžiui, prašydami priteisti dalį bendrai gyvenant, bet nesusituokus, sukurto ar įgyto turto nuosavybės – jūsų ginčas būtų nagrinėjamas taikant LR Civilinio kodekso nuostatas, kuriose įtvirtintas jungtinės veiklos sutarties teisinis reguliavimas. Svarbu atkreipti dėmesį, jog teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų turtiniai santykiai gali būti prilyginami jungtinės veiklos sutarties dalyvių santykiams, tačiau tokia įstatymuose nenumatyta taisyklė yra suformuota Lietuvos teismuose.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau daugiau nei 10 metų nuosekliai aiškina, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas/įsigijimas gali būti pakankamu pagrindu pripažinti tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sutarties sudarymo ir bendro turto sukūrimo net ir nesant rašytinės sutarties. Tai, jog turtas formaliai yra registruotas kaip vieno iš asmenų asmenine nuosavybe, nekliudo tokio turto pripažinti bendrai sukurtu jungtinėje veikloje. Teismai yra nustatę daugybę kriterijų, kuriuos turį įrodyti pareiškėjas, prašantis jį pripažinti bendrasavininkiu. Pagrindinė iš jų – įrodymai, kad toks asmuo savo darbu ar savo asmeninėmis ar bendromis lėšomis prisidėjo prie tokio turto sukūrimo ar įsigijimo. Kai nėra tiesioginio įstatyminio reguliavimo – teismuose reguliariai kyla teisės aiškinimo ir taikymo problemų.

Kaip nesusituokę asmenys turėtų įrodyti, jog susitarė vesti bendrą ūkį?

Teismai kiekvienu kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų turtinio ginčo atveju vertina ir sprendžia, ar egzistavo asmenų susitarimas vesti bendrą ūkį ir veikti jungtinėje veikloje, sukuriant bendrą turtą bei dalijantis bendras išlaidas. Teismų praktikoje, nustatant jungtinės veiklos santykių suformavimo faktą, vertinamos tokios aplinkybės kaip ilgas bendras gyvenimas kartu, tokių asmenų bendrų poreikių tenkinimas iš bendrų ir asmeninių lėšų, bendri vaikai, bendri finansiniai įsipareigojimai, kita.

Toli gražu ne kiekvienu atveju yra įmanoma aiškiai atpažinti asmenų susitarimo veikti jungtinėje veikloje ir kurti bendrą turtą egzistavimą. Pavyzdžiui, vieno iš kartu gyvenančių asmenų turtinė padėtis gali būti ženkliai geresnė už kito asmens. Toks turtingas asmuo gali nuosavybės teise ar kitais pagrindais valdyti ne vieną gyvenamąjį būstą, ne vieną transporto priemonę ir suteikti teisę kitam asmeniui neatlygintinai naudotis tokiu savo turtu. Ar tokiu atveju jau galime teigti, kad tokie asmenys veda bendrą ūkį? Ar jau tikrai galime pripažinti egzistavus jų susitarimą veikti jungtinės veiklos sutarties pagrindu?

Kiekvienu atveju, kai nėra aiškaus teisinio reguliavimo, kyla pagrįsta rizika, kad teismas vertindamas tokių asmenų santykius gali nustatyti egzistavus susitarimą dėl bendro ūkio vedimo ir jungtinės veiklos vykdymo, nors vieno iš asmenų valios tokiam susitarimui sudaryti niekada nebuvo.

Kaip nustatyti nuosavybės dalį bendrame nesusituokusių asmenų turte?

Kitas probleminis klausimas yra tokių jungtinės veiklos partnerių (bendrai gyvenančių nesusituokusių asmenų) įnašų į jungtinę veiklą dydžio nustatymas. Net jeigu teismai nustato buvus žodinį susitarimą dėl asmenų bendro ūkio vedimo ir bendro turto kūrimo, klausimas lieka, kokia sukurto turto dalis priklauso kiekvienam iš jungtinės veiklos partnerių?

Šiuo metu LR Civilinio kodekso nuostatose įtvirtinta bendra taisyklė, jog jungtinės veiklos partneriams raštu nesusitarus – jų įnašai į jungtinę veiklą yra lygūs, o veiklos pelnas skaičiuojamas nuo tokių įnašų vertės.

Kadangi rašytinė jungtinės veiklos sutartis tarp nesusituokusių asmenų praktiškai niekada nebūna sudaroma, teisminiuose ginčuose visada reikalaujama nustatyti lygius junginės veiklos partnerių įnašus į jungtinę veiklą. Atitinkamai reikalaujama pripažinti bendro gyvenimo metu sukurtą turtą abiejų partnerių bendra daline nuosavybe, lygiomis dalimis.

Dėl tokio taikomo teisinio reguliavimo, yra tikėtina, jog teisme nebus atskleistas tikrasis asmenų susitarimas dėl sukuriamo bendro turto nuosavybės dalių. Asmuo, kuris daug mažiau prisidėjo prie bendro turto sukūrimo, įgyja teisinį pagrindą reikalauti didesnės dalies nuosavybės, nei teisėtai priklausytų. Atsiranda vietos asmenims nesąžiningai naudotis turima teise įgyti svetimo turto dalį.

Ar šiandien taikomos ginčų sprendimo taisyklės užtikrina nesusituokusių asmenų interesus?

Vyriausybė dar šiemet skelbė poziciją, kad jungtinės veiklos sutartis nėra tinkamas teisinis instrumentas reguliuoti bendrai gyvenančių nesusituokusių asmenų turtinius interesus, nes tokios sutarties tikslas yra komercinė veikla (pelno siekimas). Su tokiu jungtinės veiklos sutarties tikslo aiškinimu negalime nesutikti.

Visgi, ilgiau nei dešimtmetį Lietuvos teismuose bendrai gyvenančių asmenų turtiniai ginčai yra sprendžiami vadovaujantis būtent jungtinės veiklos sutarties teisiniu reguliavimu ir tokių ginčų nagrinėjimo metu nuolat kyla faktų ir teisės taikymo problemų. Tad pagrįstai gali būti keliamas klausimas, ar tikrai vyriausybės pozicija atitinka šių dienų visuomenės poreikius ir kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų interesus? Jau šiandien turime per daugelį metų Lietuvos teismuose suformuotas nesusituokusių asmenų bendrą gyvenimą reguliuojančias taisykles ir galime atpažinti esmines teisinio reguliavimo trūkumo problemas. Tad belieka tikėtis, kad įstatymų leidėjas netrukus sugrįš su naujais pasiūlymais dėl teisinio reguliavimo spragų užpildymo.

Advokatų kontoros „Cobalt” asocijuotas teisininkas Arnas Bareika