Nepatikimų tiekėjų sąrašas – galutinis nuosprendis?

Viešųjų pirkimų tarnybos svetainėje paskelbtas Nepatikimų tiekėjų sąrašas, dar vadinamas juoduoju sąrašu. Tai – viešas registras įmonių, kurios per pastaruosius trejus metus nesilaikė viešųjų pirkimų sutarčių. Šiuo metu į tokį sąrašą yra įtraukti net keli šimtai Lietuvos įmonių. Nors įtraukimas į tokį registrą gali atrodyti kaip bausmė, tiekėjams svarbu suprasti, kad išlikti konkurencingiems vis dar įmanoma.  Svarbu imtis tinkamų „apsivalymo“ priemonių, rodančių įmonės pasirengimą užtikrinti sklandų įsipareigojimų vykdymą ateityje.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad buvimas Nepatikimų tiekėjų sąraše užkerta kelią dalyvavimui viešuosiuose pirkimuose. Tačiau tokių nuogąstavimų turi ne tik tiekėjai. Perkančiosios organizacijos, susidūrusios su į juodąjį sąrašą įtrauktais tiekėjais, dažnai tokį „įvertinimą“ laiko pakankama priežastimi tiekėjo pašalinimui iš tolimesnių pirkimų procedūrų.

Tačiau ar toks perkančiųjų organizacijų elgesys yra teisingas? Ar įtraukimas į Nepatikimų tiekėjų sąrašą gali tapti automatiniu bilietu į pašalinimą iš kitų pirkimų?

Naujausia teismų praktika patvirtina – tikrai ne. Tai signalas perkančiajai organizacijai būti atsargesnei, tačiau ne priežastis automatiškai pašalinti tiekėją. Mat įrašas sąraše neturėtų būti vienintelis veiksnys, lemiantis tiekėjo atmetimą, ypač kai yra galimybė įrodyti, jog įmonė pasirengusi vykdyti įsipareigojimus ir laikytis kokybės standartų.

Kaip įsitikinti, ar tiekėjas tikrai nusipelno būti pašalintas?

Galutinis perkančiosios organizacijos sprendimas dėl tiekėjo pašalinimo iš viešojo konkurso turėtų būti priimtas tik atlikus keturis esminius žingsnius.

Visų pirma, perkančioji organizacija turėtų suteikti tiekėjui galimybę paaiškinti situaciją – kokių pasitaisymo veiksmų buvo imtasi patekus į juodąjį sąrašą. Tai reiškia, kad  perkančioji organizacija turi prašyti pateikti įrodymus apie konkrečius veiksmus, kurių ėmėsi įmonė, siekdama pagerinti veiklos kokybę. Pavyzdžiui, ar ir kaip tobulino darbo procesus, investavo į kokybės kontrolę, stiprino komandą.

Antras žingsnis, kurį perkančioji organizacija privalo atlikti, – įvertinti tiekėjo patikimumą remiantis jo pateiktais įrodymais. Tai realus vertinimas, kurio metu siekiama įsitikinti, ar įmonė tikrai padarė išvadas ir yra pasirengusi sėkmingai vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Sprendimas dėl tiekėjo patikimumo turi būti priimtas atsižvelgiant į visą turimą informaciją, o ne vien remiantis praeities klaidomis.

Trečia, ypač svarbu, kad sprendimas būtų pagrįstas proporcingumo principu – organizacija turi apsvarstyti, ar įtraukimas į sąrašą dėl praeityje atlikto pažeidimo tikrai rodo, kad tiekėjas nebegali vykdyti viešųjų pirkimų reikalavimų. Tai reiškia, jog turi būti įvertinta, ar įmonės dabartinis patikimumas yra pakankamas, o priimamas sprendimas pagrįstas objektyviu dabartinės situacijos vertinimu.

Galiausiai, net jei tiekėjas pateikia dokumentus, kurie, jo nuomone, jį reabilituoja, tai nebūtinai reiškia, kad perkančioji organizacija yra įpareigota laikyti jį patikimu. Pavyzdžiui, gali būti įvertinama, kad tiekėjo pateikti dokumentai nėra pakankami. Išsamiai paaiškinusi motyvus, perkančioji organizacija gali neleisti tiekėjui pasitaisyti ir priimti sprendimą pašalinti jį iš pirkimo.