Kuo (ar) rizikuojate, prašydami taikyti laikinąsias apsaugos priemones viešųjų pirkimų bylose?

Viešųjų pirkimų ginčuose yra (o, galbūt, jau reikėtų sakyti buvo?) įprasta, kad, tiekėjui teisme ginčijant perkančiųjų organizacijų pirkimo procedūrose priimtus sprendimus ar atliktus veiksmus, tiekėjo prašymu kartu yra taikomos ir laikinosios apsaugos priemonės (LAP), tokios kaip procedūrų sustabdymas, draudimas sudaryti pirkimo sutartį, sudarytos pirkimo sutarties vykdymo sustabdymas ir pan. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) formavo nuoseklią praktiką, kad, siekiant užtikrinti veiksmingą tiekėjų teisių gynybą, teismai iš esmės visais atvejais turi taikyti LAP. Kitaip tariant, LAT siuntė žinutę, kad pagrįsta ir racionalu apginti ieškovų (tiekėjų) turtinius interesus, įskaitant, taikant LAP, jau pirmame teismo procese dėl neteisėtų perkančiųjų organizacijų veiksmų, o ne vėliau (esant sudarytai pirkimo sutarčiai ir tiekėjams nebegalint varžytis dėl sutarčių sudarymo) – sprendžiant ginčus dėl pastarųjų civilinės atsakomybės (nuostolių tiekėjams atlyginimo).

Tačiau 2023 m. sausio 19 d. LAT priėmė nutartį, kuri neabejotinai turės įtakos ligšiolinei praktikai dėl LAP taikymo viešųjų pirkimų bylose. LAT konstatavo:

Tiek, kiek tai susiję su LAP taikymu, specialiosios viešųjų pirkimų bylos iš esmės nesiskiria nuo bendrųjų civilinių bylų. Todėl, pasak LAT, viešųjų pirkimų byloms visa apimtimi yra taikoma Civilinio proceso kodekso 146 str. 2 d., pagal kurią tais atvejais, kai įsiteisėja teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškinys, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, patirtus dėl ieškovo prašymu taikytų LAP.

Perkančiajai organizacijai prašant nuostolių (žalos), patirtų dėl LAP taikymo, atlyginimo, ieškinio atmetimo faktas viešųjų pirkimų byloje, kurioje tiekėjo iniciatyva buvo taikytos LAP, yra pakankamas tiekėjo veiksmų neteisėtumo, kaip civilinės teisinės atsakomybės taikymo sąlygos, konstatavimui.

Dėl priežastinio ryšio, kaip būtinosios civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, aktualu įvertinti, ar viešojo pirkimo dokumentuose buvo tokių duomenų, kurie tiekėjui, reiškiančiam prašymą dėl LAP taikymo, vertinant pagal protingo ir apdairaus asmens elgesio standartą, būtų suteikę galimybę suprasti, jog dėl šių priemonių taikymo perkančiajai organizacijai gali atsirasti tokio pobūdžio žala, kokia yra įrodinėjama.

Taigi, kokios „lemputės“ turėtų užsidegti tiek tiekėjų, tiek perkančiųjų organizacijų „galvose“, atsižvelgiant į LAT pateiktus išaiškinimus?

Tiekėjai turėtų:

Dar atidžiau analizuoti pirkimo dokumentus, siekiant įvertinti ne tik pirkimo objektą, jo apimtį, prisiimamus įsipareigojimus, bet ir tai, ar pirkimo dokumentuose yra numatyta bet kokia žalos (nuostolių) perkančiajai organizacijai kilimo rizika dėl pirkimo procedūrų užsitęsimo;

Pasverti riziką, t. y. įvertinti, ar, ginčijant perkančiosios organizacijos priimtus sprendimus ar atliktus veiksmus, tiekėjas gali prisiimti riziką dėl galimų ir pirkimo dokumentuose aiškiai identifikuotų perkančios organizacijos nuostolių, jeigu tiekėjo ieškinys būtų atmestas, atlyginimo. Priklausomai nuo tokios rizikos vertinimo, spręsti dėl prašymo taikyti LAP teikimo;

Prisiminti, kad tuo atveju, jeigu tiekėjas neprašytų taikyti LAP, dėl ko perkančioji organizacija bylos nagrinėjimo metu sudarytų pirkimo sutartį, o tiekėjo ieškinys, galiausiai, būtų patenkintas, tiekėjas įgytų teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš perkančiosios organizacijos.

Perkančiosios organizacijos turėtų:

Pirkimo dokumentuose tiksliai, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyti, kad bet koks pirkimo dokumentuose nenumatytas pirkimo procedūrų užsitęsimas suponuoja nuostolių perkančiajai organizacijai kilimą, pavyzdžiui, finansavimo praradimą.

Kaip matyti, ne tik visa puokštė pokyčių Viešųjų pirkimų įstatyme, bet ir dinamiška LAT praktika reikalauja nuolatinio tiek tiekėjų, tiek perkančiųjų organizacijų, tiek ir teisininkų budrumo! Todėl – būkime budrūs!