Kodėl net sėkmingai veikiančios įmonės bankrutuoja dar iki restruktūrizavimo bylos (ne)iškėlimo?

Naujausi statistiniai duomenys parodo, kad Lietuvoje įmonės dažnai nesinaudoja restruktūrizavimo galimybe. Sėkmingų restruktūrizavimo atvejų taip pat nėra daug, daugeliu atvejų restruktūrizavimas baigiasi bankrotu. Teismų praktikoje turime pavyzdžių, kai net ir sėkmingai veikiančios įmonės, susidūrusios su laikinais finansiniais sunkumais, dėl kreditorių veiksmų ir reguliavimo netobulumų neteko galimybės sumokėti skolas bei buvo priverstos inicijuoti bankroto procesą.

Remiantis statistiniais duomenimis nuo Įmonių restruktūrizavimo įstatymo taikymo pradžios (2001 metų) iki šių metų pradžios iš viso restruktūrizavimo procesai pradėti 480 įmonių, iš jų tik 48 įmonės sėkmingai baigtos restruktūrizuoti (iš jų 2 įmonėms po kelerių metų iškeltos bankroto bylos), 336 restruktūrizavimo procesai buvo nutraukti (iš jų 285 įmonėms iškelta bankroto byla), 9 bylos panaikintos, 87 įmonių restruktūrizavimo procesai tebevykdomi. Palyginimui, per visą laikotarpį nuo Įmonių bankroto įstatymo taikymo pradžios (iki šių metų pradžios bankrotas buvo paskelbtas net 16 bankų ir 26 013 įmonių, iš kurių 14 bankų (87,5 proc.) ir 21 911 įmonėms (84,2 proc.) bankroto procesas baigtas, 21 320 įmonių buvo likviduotos.

Taigi, valstybei svarbu turėti tokią nemokumo politiką, kuri sudarytų sąlygas ne tik kuo daugiau įmonių pasinaudoti restruktūrizavimo galimybe, bet ir užtikrintų šio proceso sėkmingą rezultatą arba tai, kad restruktūrizavimo byla laiku būtų nutraukta nesėkmės atveju. Restruktūrizavimo procesas yra laikomas efektyviu, kai restruktūrizavimo byla keliama įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų, tačiau turinčioms perspektyvą tęsti veiklą ir išlikti rinkoje. Svarbu, kad būtų tinkamai užtikrinama kreditorių ir įmonės interesų pusiausvyra, užtikrinamas restruktūrizavimo plano vykdymas ir byla laiku nutraukiama jo nevykdymo atveju bei restruktūrizuojama įmonė atsiskaito su kreditoriais ir toliau tęsia veiklą. Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus visų pirma reikia užtikrinti sėkmingą ir laiku atliekamą restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimą.

Laikinosios apsaugos priemonės  restruktūrizavimo procese – tampa tik išimtimi?

Viena iš pagrindinių priežasčių, lemiančių įmonių restruktūrizavimo proceso pasibaigimą ir įmonės bankrutavimą dar neiškėlus įmonei restruktūrizavimo bylos, yra Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatų netobulumas. Laikotarpis nuo teismo nutarties dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo iki nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo dienos, daugeliu atveju tampa didžiausiu iššūkiu įmonei, siekiančiai išlaikyti esamą finansinį stabilumą ir pasinaudoti restruktūrizavimo institutu.

Įmonė, siekdama ir toliau vykdyti savo veiklą, laikotarpiu iki restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo ar atsisakymo ją iškelti privalo vykdyti sutartis ir atlikti mokėjimus savo kreditoriams. Šiuo laikotarpiu susiduriama su įvairiomis rizikomis, tokiomis kaip arešto įmonės turtui (lėšoms) pritaikymas, dėl ko įmonė, iki kol teismas nustatys einamųjų mokėjimų sumą ir leis juos vykdyti iš tam tikros banko sąskaitos, nebegali laiku atsiskaityti su kreditoriais. Tai gali lemti kreditorių įsipareigojimų pagal su įmonę sudarytas prekių, paslaugų teikimo ar kitokio pobūdžio sutartis nevykdymą ar net tokių sutarčių nutraukimą. Kas reiškia, kad tolimesnis atitinkamos įmonės komercinės veiklos vykdymas gali tapti neįmanomas dar įmonei neišsprendus restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimo.

Pavyzdžiui, kreditoriai dėl susidariusių įsiskolinimų, o taip pat dėl inicijuoto restruktūrizavimo proceso, siekdami apsaugoti savo interesus, nutraukia su įmone sudarytas sutartis. Šiuo atveju, Įmonių restruktūrizavimo įstatymas nenumato jokių lengvatų ar saugiklių įmonei nuo pareiškimo padavimo iki nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo dienos, išskyrus įmonės turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymą, teismo nustatomą einamųjų mokėjimų sumą iš tam tikros banko sąskaitos, jei įmonės turtui (lėšoms) yra pritaikytas areštas, taip pat galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tuo tarpu nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos įmonė naudojasi Įmonių restruktūrizavimo įstatyme nustatytomis lengvatomis, susijusiomis su prievolių vykdymu. Pavyzdžiui, draudžiamas įmonės piniginių prievolių vykdymas, skolų išieškojimas, draudžiamas įskaitymas, taikomi disponavimo įmonės turtu teisių apribojimai, sustabdomas netesybų ir palūkanų skaičiavimas, sustabdomas išieškojimo pagal vykdomuosius dokumentus vykdymas ir kt.

Įmonių restruktūrizavimo įstatyme numatyta teismui galimybė gavus pareiškimą iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios galioja iki nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo dienos. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas restruktūrizavimo byloje yra skirtas apsaugoti įmonės turtą nuo sumažėjimo iki nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo dienos. Šiomis priemonėmis iš esmės yra siekiama užtikrinti restruktūrizavimo tikslo įgyvendinimą, t. y. išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto. Taigi, vienintelis būdas šiuo laikotarpiu įmonei apsisaugoti nuo tokių kreditorių ar kitų subjektų atliekamų veiksmų yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybė, prašant teismo uždrausti tokiems asmenims atlikti tam tikrus veiksmus ir (ar) nutraukti sutartis ir tikėtis, kad teismas šį prašymą tenkins.

Svarbu tai, kad šių priemonių taikymas nepakankamai efektyviai gali apsaugoti įmonės turtą nuo sumažėjimo iki nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo dienos. Teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Tad, visų pirma, įmonė turi pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę. Antra, teismas gali ir netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Ypatingai atsižvelgiant į naujausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo/vykdymo pasunkėjimo rizikos (grėsmės), kaip antros būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, nustatymo.

Pastarųjų metų teismų praktika šios sąlygos aiškinimo ir taikymo aspektu yra modifikuota bei formuojama ta linkme, kad tokie kriterijai, kaip ieškinio sumos dydis konkrečiam atsakovui ir atsakovo turtinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad „nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teisės aktai nepreziumuoja asmens nesąžiningumo, todėl šio išimtinio ir itin antrosios ginčo šalies interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.)“.

Taigi, šiai dienai laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymas tampa išimtinis, kadangi daugeliu atveju yra sunku, o kartais ir apskritai neįmanoma, įrodyti konkretų kitos šalies nesąžiningą elgesį, pasireiškiantį per jo atliktus ar atliekamus konkrečius veiksmus. Reikėtų pažymėti, kad toks teismų praktikos pokytis gali turėti neigiamos įtakos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui restruktūrizavimo procese, kuriame, kaip matyti, šios laikinosios apsaugos priemonės atlieka labai svarbų, kartais net lemiamą vaidmenį dėl įmonės išsaugojimo perspektyvų.

Juridinių asmenų nemokumo įstatymo projektas esamos problemos nesprendžia

2018 metų spalio mėnesį Vyriausybė pritarė Juridinių asmenų nemokumo įstatymo projektui ir pateikė jį svarstyti Seimui. Juridinių asmenų nemokumo įstatymo projektu, kuriuo Įmonių bankroto ir restruktūrizavimo įstatymai turėtų būti keičiami, sujungiant juos į vieną įstatymą, prieš tai nagrinėjamų problemų iš esmės nesprendžia.

Juridinių asmenų nemokumo įstatymo projekte siūloma įtvirtinti nacionaliniame nemokumo srities reguliavime naują institutą ‒ susitarimą dėl pagalbos, kuris būtų taikomas prieš kreipiantis į teismą. Prieš inicijuodami nemokumo procesą (restruktūrizavimo arba bankroto bylos iškėlimą) teisme, kreditorius ar skolininkas turės pasiūlyti sudaryti susitarimą dėl pagalbos, kuriuo būtų suteikiama pagalba finansiniams sunkumams įveikti. Be to, juridinis asmuo siekdamas sudaryti susitarimą dėl pagalbos, turės teisę kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, vykdymo veiksmų atidėjimo ar vykdomųjų bylų sustabdymo. Šiuo atveju teismas galės panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu padarys išvadą, kad toks sprendimas reikalingas susitarimui dėl pagalbos sudaryti, išskyrus atvejus, kai toks sprendimas nepagrįstai pažeidžia kreditorių teises ir teisėtus interesus. Svarbu tai, kad nurodytos priemonės gali veikti tik tuo atveju, jei kreditoriai yra suinteresuoti įmonės gyvybingumo išsaugojimu. Priešingu atveju siūlomas naujas institutas taps papildomu formalumu, atliekamu prieš inicijuojant įmonei nemokumo procesą.

Vis dėlto, išskyrus aptartą naują priemonę, Juridinių asmenų nemokumo įstatymo projektas nenustato jokių papildomų lengvatų siekiančioms restruktūrizuotis įmonėms iki įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo ar atsisakymo ją kelti momento. Šiame projekte yra paliekama identiška nuostata, numatyta galiojančiame Įmonių restruktūrizavimo įstatyme ‒ teismas, priėmęs pareiškimą iškelti nemokumo bylą, turi teisę taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Praktikoje nuo nutarties priimti pareiškimą iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą iki nutarties ją iškelti praeina daugiau nei vienas mėnuo, todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesudarius galimybės ketinančiai restruktūrizuotis įmonei tęsti veiklą iki formalios restruktūrizavimo proceso pradžios (kai jau galioja įstatyminiai apsaugos mechanizmai) net ir labai gerai pasiruošusi restruktūrizacijai įmonė gali ir net dažniausiai neatlaiko minėtų išbandymų ir jau per šį laikotarpį bankrutuoja.

Ką reiktų patobulinti Juridinių asmenų nemokumo įstatymo projekte, siekiant padėti laikinų finansinių sunkumų turinčioms įmonėms?

Tobulinant naująjį įstatymą, turėtų būti svarstoma dėl papildomų apsaugos priemonių priėmimo, kuriomis būtų siekiama užtikrinti restruktūrizavimo tikslo įgyvendinimą, išsaugant ir plėtojant įmonės veiklą, laikotarpiu nuo teismo nutarties dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo iki nutarties ją iškelti ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo dienos. Galėtų būti svarstoma dėl teismo apsaugos nuo visų vykdomų išieškojimų, taip pat bendros pareigos kreditoriams susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie galėtų turėti neigiamos įtakos įmonės finansinei padėčiai ir galimybei tęsti veiklą bent jau laikotarpiu iki kol įmonei būtų iškelta restruktūrizavimo byla ar būtų atsisakyta ją iškelti. Be to, turi būti atsižvelgta ir į naujoves Europos Sąjungoje. ES Taryba visai neseniai patvirtino, kad yra pasiektas susitarimas su Europos Parlamentu dėl naujos direktyvos, kuria bus siekiama sudaryti galimybes finansinių sunkumų patiriančioms gyvybingoms įmonėms pasinaudoti prevencinio restruktūrizavimo sistemomis, kad jos galėtų persitvarkyti ankstyvajame etape ir taip išvengti nemokumo.

Tačiau šiai dienai, savo ruožtu įmonės turi veikti aktyviai, laiku inicijuoti restruktūrizavimo procedūras, bandyti susitarti su kreditoriais. Nepavykus susitarti ir matant grėsmę, kad kreditoriai ketina nevykdyti sudarytų sutarčių ar net turi pagrindą jas nutraukti, nedelsiant kreiptis į teismą dėl laikinųjų priemonių taikymo, uždraudžiant kreditoriams atlikti konkrečius veiksmus, dėl kurių tolimesnis atitinkamos įmonės komercinės veiklos vykdymas taptų neįmanomas. Priešingi atveju įmonei dar neišsprendus restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimo ji būtų priversta inicijuoti bankroto procesą.

Advokatų kontoros „Cobalt” asocijuota teisininkė Fausta Lapėnienė