Keturi svarbiausi pokyčiai, kurie kitąmet laukia saulės elektrinių savininkų

Vasarą priimtas vadinamasis „Proveržio paketas“ turėtų paspartinti elektros iš atsinaujinančių išteklių gamybą. Nemažai įstatymo pakeitimu priimtų nuostatų jau įsigaliojo, bet dalis dar laukia. Nuo kada galėsite „prisidurti“ trūkstamos elektros pajėgumų? Kada bus leista tarp objektų paskirstyti visą sukauptą energiją? Kas turės mokėti liepos 1 d. planuojamą įvesti gamintojo mokestį ir kuo jis gali būti naudingas jums?

2023 m. liepos 1 d.: įvedamas gamintojo mokestis

Vasarą taip pat turėtų įsigalioti nauja, verslui ir tam tikroms gyventojų grupėms aktuali tvarka. Įstatymo pakeitimu numatoma įvesti atsinaujinančių išteklių elektros energijos gamybos įmoką tiems gamintojams, kurie leidimą gaminti elektrą gaus po 2023 m. liepos 1 d.

Pirma, reikia pažymėti, kad ši gamybos įmoka nebus taikoma gaminantiems vartotojams, mažųjų elektrinių valdytojams, atsinaujinančių išteklių energijos bendrijoms ir panašiems, įstatyme įvardintiems, subjektams. Kitaip tariant, šią įmoką mokės verslininkai, vykdysiantys komercinę elektros energijos prekybą (saulės/vėjo parkų plėtotojai ir pan.).

Mūsų patirtis rodo, kad dauguma tokio tipo projektų plėtotojų jau eilę metų skiria didelį dėmesį vietos bendruomenių, kuriose veikia, gerovei. Palaikydami glaudžius ryšius su vietos bendruomenėmis, projektų plėtotojai įprastai remia regionų ekonominį, socialinį, kultūrinį vystymąsi, skatina ir palaiko vietos veiklos iniciatyvas. Šioje srityje problema yra ta, kad toks bendradarbiavimas (vietos bendruomenių parama) iki šiol nebuvo niekaip apibrėžtas ir reglamentuotas – nors įprastu atveju verslo ir vietos bendruomenės susitarimus randa partneriškai ir be didelių priešpriešų. Iki šiol pasitaiko atvejų, kuomet derybos dėl kompensacijų/paramos vietos bendruomenėms, virsta itin nepagrįstų, objektyviai perteklinių, reikalavimų kėlimu ar net vystytojų reketavimu.

Taigi, nors nesu papildomų mokesčių ir apribojimų taikymo šalininkas, mano nuomone, gamybos įmokos atsiradimas leis nubrėžti aiškesnes ribas tarp energetikos projektų plėtotojų ir vietos bendruomenių, tad neliks neapibrėžtumų. Manoma, kad ši įmoka nebepaliks erdvės diskusijoms dėl paramos dydžio, remiamų objektų, paramos panaudojimo skaidrumo ir kt. Taigi, nors visas „Proveržio“ paketas vertinamas gana įvairialypiai, būtent gamybos įmokos taikymas yra sveikinamas.

Kalbant apie pačią gamybos įmokos veikimo struktūrą – nors šis paramos skyrimo modelis dar bus specifiškai detalizuojamas poįstatyminiuose teisės aktuose, galima pastebėti, kad įstatymas numato centralizuotą gamybos įmokų surinkimo ir paskirstymo modelį, t. y., šias įmokas apskaičiuos, surinks, administruos ir išmokės Vyriausybės paskirtas įmokos administratorius (valstybės kontroliuojamas asmuo), atitinkantis įstatyme numatytus kriterijus. Tas pats įmokos administratorius vėliau tikrins, prižiūrės ir kontroliuos, kaip įmokos (paramos) gavėjai naudoja šias paskirstytas lėšas, o paties įmokos administratoriaus veiklą (lėšų administravimo skaidrumą / administravimo mažiausiomis sąnaudomis principo laikymąsi) prižiūrės Lietuvos energetikos agentūra.

Projektai, kuriems galės būti skiriamos gamybos įmokos lėšos, bus atrenkami įmokos administratoriaus vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka (kuri dar yra rengiama) ir turės atitikti šias sąlygas:

1) projektai vykdomi toje seniūnijoje arba savivaldybėje, kurioje eksploatuojamos įstatyme nurodytos komercinės elektrinės, arba kitoje seniūnijoje, arba savivaldybėje, esančioje ne didesniu negu 5 km atstumu nuo įstatyme nurodytos įstatyme nurodytų komercinių elektrinių;
2) įgyvendinus projektus, bus teikiama aplinkos, ekonominė arba socialinė visuomeninė nauda bendruomenei, bendruomeninei organizacijai ar jų nariams;
3) projektai įgyvendinami vadovaujantis teisės aktuose nustatytais reikalavimais;
4) yra gautas seniūnijos seniūno arba savivaldybės administracijos patvirtinimas, kad projekto įgyvendinimas yra galimas;
5) projektai turi atitikti kitas finansinės paramos sutartyje nurodytas sąlygas, būtinas projekto įgyvendinimui užtikrinti.

Taigi, formaliai skaitant įstatymą, šis paramos modelis atrodo gana neblogai – centralizuota sistema turėtų veikti skaidriai ir efektyviai, parama skirstoma pagal objektyvius kriterijus, t. y., tiems, kas yra labiausiai veikiamas/susijęs su greta veikiančiais energetikos projektais.

Kita vertus, nesu tikras, ar šis modelis atlaikytų išbandymą Konstituciniame Teisme, jei su tuo susijusi byla būtų inicijuota. Lietuvos Respublikos Konstitucija nenumato valstybės nustatomų privalomų įmokų, kurios galėtų būti perskirstomos administratoriaus apeinant valstybės biudžetą (taip, kaip yra nustatyta šiuo, gamybos įmokos, atveju). Pagal siūlomo reguliavimo turinį ir esmę, ši įmoka gali būti prilyginama naujam valstybiniam mokesčiui (įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą/mokesčiai mokami esant nuolatiniam apmokestinamam objektui/kt.). Tačiau Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra aiškiai pažymėjęs, kad pagal Konstitucijos nuostatas, įstatymai negali nustatyti privalių mokėjimų, atitinkančių valstybinių mokesčių ir kitų privalomų mokėjimų požymius, kurie būtų mokami ne į valstybės biudžetą, o tam tikram administratoriui.

Taigi, realų šio modelio veikimą ateityje dar stebėsime – laikas parodys, ar modelis veiks taip, kaip tą numatė įstatymo autoriai, ir taip, kaip tikisi energetikos sektoriaus verslininkai bei vietos bendruomenės.

2023 m. sausio 1 d.: buitiniams gaminantiems vartotojams – naujas kainos pasirinkimas

Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 9 straipsnio 7 dalies nuostatos dėl buitinių gaminančių vartotojų naudojimosi elektros tinklais paslaugos kainos prilyginimo pasirinktam elektros energijos persiuntimo paslaugos tarifui įsigalioja nuo 2023 m. sausio 1 d.

Pagal nurodytą nuostatą, nuo sausio 1 d. buitiniai gaminantys vartotojai turės dar vieną alternatyvų atsiskaitymo būdą sumokėti už elektros „pasaugojimą“, pagal kurį, už pagamintos elektros susigrąžinimą vartotojai turės galimybę sumokėti kainą, kuri būtų analogiška šių vartotojų pasirinktam elektros energijos persiuntimo paslaugos tarifui – vienai iš dedamųjų, sudarančiai bendrą elektros kainą.

Šiuo metu už elektros susigrąžinimą buitiniai GV gali atsiskaityti trimis būdais:

1. Atsiskaitant už atgautą energijos kiekį, kuomet mokama už patiektos į tinklą ir vėliau atgautos elektros energijos kWh (fiksuotas vienos kWh įkainis, kurio dydis priklauso nuo to, prie kokių tinklų prijungtas GV objektas – žemosios įtampos, ar vidutinės įtampos);
2. Atsiskaitant už leistiną generuoti elektrinės galią, kuomet mokama už GV elektrinės leistinos generuoti galios kW (fiksuotas mėnesinis kW įkainis, kurio dydis priklauso nuo GV elektrinės galios bei nuo to, prie kokių tinklų prijungtas GV objektas – žemosios įtampos, ar vidutinės įtampos);
3. Atsiskaitant kilovatvalandžių kiekiu pagal procentus, kuomet nustatytas procentas nuo patiektos į tinklus energijos kiekio (kWh) paliekamas operatoriui už naudojimosi tinklais paslaugas (fiksuotas elektros energijos procentas – 33, kuris lieka operatoriaus tinkluose);

Pagal nurodytą nuostatą, nuo sausio 1 d. buitiniai GV turės dar vieną alternatyvų atsiskaitymo būdą sumokėti už elektros „pasaugojimą“, pagal kurį, už pagamintos elektros susigrąžinimą vartotojai turės galimybę sumokėti kainą, kuri būtų analogiška šių vartotojų pasirinktam elektros energijos persiuntimo paslaugos tarifui (vienai iš dedamųjų, sudarančiai bendrą elektros kainą).