Kaip suvaldyti rangos dalyvių santykius ir ginčuose apginti savo interesus

Rangos (ypač – statybų) santykiuose ginčai tarp užsakovo, rangovo ir subrangovų – dažnai pasitaikantis atvejis. Neretai tokių ginčų objektas būna didelėmis sumomis atliekami darbai, atsiskaitymo problemos, delspinigiai. Dažna pasekmė – stringantys, vėluojantys darbai, kurie kliūva ne tik užsakovui, bet ir visuomenei, priverstai taikstytis su amžinų statybų būsena.

Vienas garsiau žiniasklaidoje nuskambėjusių atvejų – Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadiono rekonstrukcija. Jos užsakovė, Kauno miesto savivaldybė, 2020 m. sausį nutraukė dar 2018 m. pasirašytą 46 mln. Eur vertės sutartį su rangove, turkų įmone „Kayi Insaat“.

Nepaisant to, kad stadiono rekonstrukcija užbaigta ir stadionas visuomenei atidarytas 2022 m. rudenį, ginčai dėl vykdytų darbų tarp užsakovo, rangovo ir subrangovo tęsiasi teismuose. Iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad savivaldybė sutartį nutraukė dėl rangovo negebėjimo užtikrinti sklandaus statybos darbų tęstinumo. Kauno miesto savivaldybė, kaip užsakovas, vietoje rangovo su dauguma subrangovų atsiskaito tiesiogiai.

Tokie nesutarimai gali ne tik užvilkinti rangos darbus taip kenkdami ir visuomenės, ir rangovo interesui. Rangos vykdytojams gali kilti egzistencinė grėsmė – dėl reikalavimų atlyginti reikšmingus nuostolius ar išmokėti delspinigius vėluojant arba nekokybiškai atlikus darbus.

Ir Kauno stadiono, ir kiti panašūs atvejai leidžia daryti išvadą, kad ginčai dažniausiai kyla dėl skirtingo sutarties sąlygų interpretavimo, savalaikio ir rūpestingo pareigų nevykdymo, rangos darbų priežiūros neįgyvendinimo. O tai tampa priežastimi ginčytis dėl atliktinų darbų apimties, kokybės bei apmokėjimo už darbus.

Ar visada aišku, dėl kokios darbų apimties susitariame?

Tipiniu atveju rangos sutarčių objektas iš pirmo žvilgsnio būna įvardintas pakankamai aiškiai – atlikti rekonstrukcijos darbus ar pastatyti statinį. Nepaisant to, praktikoje būtent darbų apimtis tampa dažna nesutarimų priežastimi. Pavyzdžiui, kuomet vykdant rangos darbus iškyla papildomų darbų poreikis.

Įstatyme nurodoma, kad jeigu būtina atlikti papildomų darbų arba dėl kitų svarbių priežasčių rangovui tenka didinti kai kurių darbų kainą, jis privalo apie tai laiku pranešti užsakovui.

Su darbų apimties didinimu glaudžiai susijęs ir sutarties (darbų) kainos klausimas. Dažniausiai pasitaikantis modelis yra fiksuotos kainos įtvirtinimas. Tokiu atveju kainos keitimo draudimas yra imperatyvus net ir pasikeitus aplinkybėms. Jeigu nėra įtvirtinti kainos nustatymo kriterijai ar bent apytikrė sąmata, kaina galėtų būti keičiama tik išimtiniais atvejais. Taigi, rangovams arba subrangovams tokiais atvejais tenka prisiimti riziką, jeigu darbų apimtis išaugtų.

Tokiais atvejais pareiga įrodyti išimtines aplinkybes tenka būtent rangovui arba subrangovui. Tokioje situacijoje itin svarbiu tampa savalaikis pareigų vykdymas. Mat jei rangovas neįvykdo užsakovo informavimo pareigos, jis netenka teisės reikalauti iš užsakovo apmokėti papildomų darbų vertę ir atlyginti dėl darbų sustabdymo patirtus nuostolius.

Kad reikalavimas informuoti būtų tinkamai įgyvendintas, rangovai arba subrangovai turėtų nedelsdami ir raštu nurodyti, kokius konkrečiai papildomus darbus reikia atlikti. Tokiu būdu kilus ginčui lengviau pagrįsti savo teiginius dėl papildomų, sutartyje nenurodytų darbų poreikio bei įrodinėti šiuos teiginius ginčui persikėlus į teismą.

Savo ruožtu užsakovai turėtų tokį aktą dėl papildomų darbų patvirtinti arba motyvuotai atsisakyti jo tvirtinimo, komunikuojant su rangovu dėl papildomų darbų poreikio ar būtinybės.

Nenumatytas darbų apimties pokytis galimas ir iš užsakovo pusės, pavyzdžiui, jeigu yra keičiamas darbo projektas. Užsakovas apie tai turėtų nedelsdamas informuoti rangovą, o šis savo ruožtu – subrangovus, jei tokių yra.

Taigi, bet kokie projektiniai pakeitimai, darbų apimties pokyčiai turėtų būti dokumentuojami, pasirašant visoms sutarties šalims. Iš anksto nepadarius tokių „namų darbų“ vėliau tenka darbų apimtį ir faktinį jų atlikimą įrodinėti teismuose, dažnai – telkiantis liudytojus ar net ekspertus. Toks poreikis lemia nemažas papildomas išlaidas.

Ginčai dėl darbų priėmimo, jų kokybės ir atsiskaitymo

Bendroji taisyklė teigia, kad jeigu pagal rangos sutartį nenumatytas atliekamų darbų ar atskirų jų etapų išankstinis apmokėjimas, užsakovas sutartyje nustatytą kainą rangovui privalo sumokėti po darbų priėmimo. Priimant darbus turi būti išlaikyta sąlyga, kad jie atlikti tinkamai ir laiku arba, užsakovo sutikimu, anksčiau nustatyto termino.

Jeigu darbai yra perduodami etapais, priėmimo-perdavimo akte turėtų būti detaliai aptarta, kokia darbų apimtis yra perduodama. Užsakovas, vykdydamas pareigas, kurios šiame straipsnyje bus aptartos vėliau, turėtų nedelsdamas ir kiek, tai įmanoma, tikrinti priimamų darbų kokybę. Nustačius trūkumus, apie juos būtina laiku informuoti rangovus.

Pastaroji taisyklė įtvirtinta ir įstatyme. Užsakovas, darbų priėmimo metu pastebėjęs trūkumų, gali šiuo faktu remtis tik tuomet, kai darbų priėmimo akte ar kitame dokumente, patvirtinančiame darbų priėmimą, tie trūkumai buvo aptarti arba yra numatyta užsakovo teisė reikalavimą dėl trūkumų pašalinimo pareikšti vėliau. Jeigu sutartis nenustato kitaip, užsakovas, priėmęs darbą jo nepatikrinęs, netenka teisės remtis akivaizdžių darbo trūkumų, kurie būtų nustatyti darbus priimant kruopščiai, faktu.

Šiame etape esminė užsakovui tenkanti pareiga – tikrinti priimamus darbus ir fiksuoti trūkumus, kad kilus ginčui dėl apmokėjimo už darbus jis turėtų galimybę ginti savo poziciją.

Nuo darbų kokybės neatsiejamas ir atsiskaitymo už darbus klausimas. Jeigu užsakovas nėra patenkintas darbų kokybe, jis dažniausiai atsisako mokėti iki trukumų pašalinimo. Siekiant išvengti tokių nesutarimų, techniniame darbo projekte turėtų būti detaliai, iki smulkmenų aprašyti darbai, specifikacijos ir keliami standartai.

Praktikoje yra pasitaikęs įdomesnis atvejis, kuomet šalys ginčijasi net dėl tokių niuansų, kaip kokie atliekant rangos darbus panaudoti klijai. Tad net tokias iš pažiūros nereikšmingas detales reikėtų aptarti projektinėje dokumentacijoje.

Dažni ginčai dėl apmokėjimų už darbus, kuomet rangovai ir subrangovai yra įsitikinę, kad jiems darbus apmokama nepilnai arba ne laiku. Ypač – jeigu darbus atlieka smulkios bendrovės, kurioms savalaikiai mokėjimai yra gyvybiškai būtini verslo gyvybingumui užtikrinti.

Kaip išvengti ginčų?

Pradedant bei vykdant rangos darbus ir siekiant išvengti jau aptartų rizikų, rekomenduojame atsižvelgti į šiuos patarimus:

• Sutarčių sąlygų bei dokumentacijos aiškumas. Dažnai ginčai kyla dėl to, kad šalys stengiasi skirtingai ir sau palankiai interpretuoti sudarytų sutarčių sąlygas. Dėl to sutartyse turėtų būti įtvirtinamos kuo tikslesnės sąlygos, nepaliekančios erdvės dviprasmybėms.

Siekiant minimizuoti ginčų, susijusių su apmokėjimu už darbus, riziką, rangos sutarčių šalys turėtų užtikrinti, kad sutartyse apmokėjimo už darbus sąlygos būtų aiškios, nekeltų dviprasmybių ar galimybių jas interpretuoti savaip, mokėjimus atlikti nedelsiant. Rangovai ir subrangovai savo ruožtu, taip pat turėtų užtikrinti, kad jų išrašomos sąskaitos faktūros būtų tikslios, nurodant, už kokius ir kada atliktus konkrečius darbus jos yra išrašomos.

Jeigu matoma, kad darbų apimtį teks didinti, rangovai ar subrangovai užsakovui turi labai aiškiai ir konkrečiai nurodyti, kokia apimtimi yra būtina tuos darbus padidinti, kokius papildomus darbus atlikti.

Darbų priėmimo metu pastebėjus trūkumų ar neatitikimų, siekiant apsidrausti bei apsisaugoti, šiuos trūkumus būtina kuo išsamiau fiksuoti ir pažymėti darbų priėmimo-perdavimo akte.

Ginčams persikėlus į teismą lengviau tampa tai šaliai, kuri turi daugiau ir išsamiau raštu užfiksuotos jų pozicijos pagrįstumą patvirtinančios informacijos.

• Savalaikis ir kruopštus pareigų vykdymas. Kilus ginčui beveik visais atvejais pirmiausiai vertinama, ar šalys bendradarbiavo sutarties vykdymo metu. Todėl būtina maksimaliai stengtis įgyvendinanti šią pareigą, kad priešinga šalis negalėtų gintis motyvuodama jos nevykdymu.

Atskiro paminėjimo verta užsakovo pareiga tikrinti ir prižiūrėti atliekamų darbų kokybę, mat būtent dėl kokybės trūkumų dažnai stoja atsiskaitymas už darbus. Lietuvos teisinė sistema įtvirtina užsakovo teisę kontroliuoti atliekamų statybos darbų eigą ir kokybę, statybos darbų grafiko laikymąsi, rangovo tiekiamų medžiagų kokybę, užsakovo perduodamų medžiagų naudojimą. Užsakovas, nustatęs statybos darbų kokybę pabloginti galinčius nukrypimus nuo sutarties sąlygų ar kitus trūkumus, privalo apie juos nedelsdamas pranešti rangovui. Jei apie tokius trūkumus nepranešama, užsakovas netenka teisės jais remtis ateityje.

Įvertinus tai, kad vieni dažniausių ginčų yra dėl atliktų darbų kokybės, užsakovai turėtų tokią įstatyme įtvirtintą savo teisę vertinti kaip pareigą. Siekdami apginti savo interesus jie turėtų atsakingai bei savalaikiai tikrinti atliekamų darbų kokybę, ją fiksuoti dokumentuose bei nedelsiant informuoti rangovus. Be to, Lietuvos teisinė bazė taip pat įtvirtina, kad užsakovo teises prižiūrint eigą ir kokybę statybų procesuose atstovauja projektuotojas ir kitos institucijos. Konkrečiai – statinio techninis prižiūrėtojas (Statybų įstatymo 19 str.), kuris parašu patvirtina atliktus ir priimtus darbus, nustatomus trūkumus, taip pat konstatuoja, kad darbai atlikti tinkamai.

Statybos rangos procesuose užsakovas neturėtų šių pareigų užmiršti, kadangi kilus ginčui ir jam persikėlus į teismą jų vykdymas neabejotinai bus vertinamas.

• Susitarimas dėl tiesioginio atsiskaitymo. Pasitelkus subrangovus rangos santykiai gali tapti dar labiau komplikuoti. Bendroji taisyklė yra ta, jog generalinis rangovas atsako užsakovui už subrangovų prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, o subrangovams – už užsakovo prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.

Tačiau Lietuvos teisinė bazė nustato išlygą: galima susitarti, kad tiek užsakovai, tiek subrangovai vieni kitiems gali reikšti piniginius reikalavimus, susijusius su sutarčių, kiekvieno iš jų sudarytų su generaliniu rangovu, pažeidimu. Viešųjų pirkimų tarnyba rekomenduoja tokią vadinamąją tiesioginio atsiskaitymo galimybę įtvirtinti viešuosiuose pirkimuose. Tarnyba ją įvardija kaip papildomą apsaugos variantą įmonių bankroto ar restruktūrizavimo atvejais. Taigi, tiek užsakovams, tiek rangovams, siekiantiems papildomos apsaugos, patartina tokias sąlygas nusimatyti sutartyse.

Šios išlygos taikymas užsakovui būtų kaip papildoma garantija reikšti reikalavimus, pavyzdžiui, dėl darbų kokybės ne tik rangovui, bet ir subrangovui. Atitinkamai, subrangovas užsitikrintų galimybę reikalavimus dėl, pavyzdžiui, neatsiskaitymo už atliktus darbus, reikšti ne tik rangovui, bet ir tiesiai užsakovui.

Pastarosios sąlygos įtvirtinimas sutartyse subrangovui suteiktų papildomą užsitikrinimą reikalauti apmokėjimo už atliktus darbus rangovo bankroto atveju, atlygį gaunant tiesiogiai iš užsakovų. Priešingu atveju, jeigu rangovas paskelbtų apie bankrotą, subrangovams neliktų nieko kito kaip tik pagal bankroto procedūrą stoti į bendrą kreditorių eilę ir tikėtis gauti tam tikrą apmokėjimo už atliktus darbus dalį.