Kaip išvengti ginčo su investuotoju?

Rinkos apžvalgininkai pastebi, kad Lietuvoje M&A rinka auga, tai gali būti didesnio stambiųjų investuotojų pasitikėjimo ženklas. Tokia verslo aplinka natūraliai lemia situaciją, kad sėkmingi verslai gali dažniau sulaukti finansinių investuotojų pasiūlymų parduoti dalį verslo. Pateikiame kelis praktinius patarimus, kaip plėtoti santykius su finansiniu investuotoju.

Investuotojo lūkesčių supratimas – būdas konfliktui išvengti

Finansiniai investuotojai skiriasi nuo strateginių. Finansiniai investuotojai siekia gauti pajamų iš disponavimo vertybiniais popieriais, nedarant įtakos bendrovės valdymui. Tokios investicijos tikslas – terminuotas akcijų įgijimas, siekiant nupirktą verslo dalį vėliau pelningai parduoti. Ir būtent šią aplinkybę vadovybei ir netgi verslo savininkams būtina deramai įvertinti kiek galima anksčiau. Tik taip taps įmanomas darnus dialogas su finansiniu investuotoju – ypač atėjus laikui, kada investuotojas sieks įgytą akcijų paketą perleisti tretiesiems asmenis arba siūlys jį pirkti pačiam verslui.

Vieša paslaptis, kad būtent tuo metu, kai investuotojai nusprendžia parduoti savo dalį, kyla didžiausia konfrontacijos tarp buvusių verslo partnerių rizika. Jeigu dialogas tarp verslo savininkų ir finansinio investuotojo nebus sklandus, nesutarimai ir abipusiai kaltinimai netrukus persikels tiek į teismus, tiek ir į viešą erdvę. „Žemaitijos pieno“, „Rokiškio sūrio“, „Lino“ akcininkų konfliktai įtikinamai atskleidžia galimas nepakankamo verslo dalininkų dialogo ydas ir skaudžias pasekmes, o „VP Grupės“ arba „Achemos“ akcininkų konfliktų neverta net minėti. Nors pastarųjų akcininkų ginčų priežastys nelabai ką bendro turi su strateginių ir finansinių investuotojų nesutarimais, šie konfliktai daugiau nei iškalbingai indikuoja apie finansinius, administracinius, teisinius, reputacinius ir netgi mokestinius iššūkius, su kuriais gali susidurti nesutariantys verslo dalininkai.

Praktinės priemonės išvengti ginčų arba minimizuoti jų efektą

Kaip bendrauti su (būsimu) finansiniu investuotoju, kad vėliau nekiltų konfliktų apskritai arba jų efektas verslui būtų kuo mažesnis? Toliau pateikiame keletą įžvalgų, kurios pagrįstos realiai įvykusiais konfliktais ir Lietuvos teismų formuojama praktika.

Kada pateikti informaciją investuotojui?

Informaciją investuotojams pateikite laiku ir visapusišką. Ne todėl, kad tai sąžiningas, logiškas, moralus ir pasitikėjimu pagrįstas požiūris į verslo partnerį. Atvirumas investuotojui – preventyvi ir, svarbiausia, efektyvi priemonė siekiant išvengti ginčų, kurių gali kilti, kai finansinis investuotojas nuspręs verslo dalį perleisti.

Viena vertus, atvirumas „čia ir dabar“ leis kartu su investuotoju nuspręsti, ar bendrovės, jos dabartinės vadovybės ir akcininkų veiksmai yra priimtini pagal finansinio investuotojo pasirinktą strategiją bei lūkesčius. Bendro sutarimo pagrindu buvęs atvirumas galės būti tvariu pagrindu bendrovės pelningumui ir akcijų vertei auginti.

Antra vertus, informacijos investuotojui išviešinimas tolygus jo nuginklavimui, jeigu atėjus laikui su investuoju išsiskirti pastarasis bandytų teisiniais procesais naudotis kaip „svertu“ akcijų kainai didinti, ypač jeigu verslas bus pats suinteresuotas investuotojo akcijas išpirkti. Suprantama, jau vien tokio „sverto“ naudojimas gali būti pagrindu diskusijai, ar šis „svertas“ apskritai yra leistinas ir teisėtas, nes savo pobūdžiu tai panašu į grasinimus ar net šantažą. Tačiau šios diskusijos tikslais svarbiau suvokti tai, kad informacijos investuotojui atskleidimas laiku leis net nesivarginti ir neanalizuoti, nuo kada „svertas“ jau neleistinas.

Tam  pritaria ir Lietuvos teismai. Paskutiniais metais net keletą labai reikšmingų ginčų su investuotojais sprendę teismai gana nuosekliai atkreipė dėmesį į tai, kad investuotojų kaltinimai akcininkams ar vadovybei pateikti ne laiku, o pareikšti ieškiniai negali būti tenkinami dėl praleistų ieškinio senaties terminų – informacija apie bendrovės veiklą akcininkams buvo prieinama jau anksčiau, tad kaltinimus verslui jie pateikė per vėlai.

Akivaizdu, kad atskleidus reikšmingą informaciją laiku, vėlesni investuotojo kaltinimai teisme gali būti teisiškai neperspektyvūs.

Kokią informaciją pateikti?

Abejodami, kiek ir kokios informacijos reiktų atskleisti, paklauskite investuotojo. Su M&A sandoriais dirbantys teisininkai patars prieš kiekvieną verslo įgijimo sandorį atlikti teisinį (galbūt ir finansinį, mokestinį bei apskaitos) auditą, pasirašyti tik atidžiai parengtą ir kokybišką akcijų pirkimo pardavimo sutartį. Nepaisant to, atskleistinos informacijos masto ir pobūdžio galvosūkio aukščiau aptarti teisiniai instrumentai gali neišspręsti. Ypač, jeigu bendrovės veikloje įvyko reikšmingesnių pokyčių jau po to, kai finansinis investuotojas nusipirko akcijas.

Siekiant išvengti nežinios, pravartu pasitarti su pačiu investuotoju, kokios ir kokio detalumo informacijos apie bendrovės veiklą jis tikisi, kokiu formatu ir dažnumu atitinkamą informaciją jis tikisi gauti.

Iš pirmo žvilgsnio šis patarimas neatrodo patrauklus. Tai lyg dirbtinis sutikimas laisva valia teikti specifiniu būdu parengtas veiklos ataskaitas dar vienam „prievaizdui“. Tačiau iš tikrųjų ši našta labiau emocinė, nei realiai sunkinanti veiklą. Pavyzdžiui, jau pirmą kartą taikliai apsitarus dėl reikšmingos informacijos atskleidimo būdo ir dažnumo, vėliau toks veiklos aptarimas tampa daugiau mažiau techninis veiksmas.

Toks informacijos atskleidimas gali būti kertinis, jei besibaigiant investicijos gyvavimo ciklui investuotojas nuspręstų „ieškoti“ argumentų, kaip turimas akcijas perleisti pačiam verslui pelningiau nei rinkos sąlygomis. Būtent tada į bet kokį investuotojo teiginį apie galimai didesnę jo akcijų kainą bus galima drąsiai atsakyti, kad akcininkui buvo prieinama visa – ir jo paties pageidauta – informacija apie bendrovę ir jos veiklą. Tad jeigu šią informaciją turėdamas investuotojas savo laiku neteikė jokių pastebėjimų ar konstruktyvių pasiūlymų, kurie galėtų didinti jo akcijų vertę, tai tokio abejingumo pasekmės yra jo paties finansinė atsakomybė.

Aprašytas siūlymas yra pagrįstas praktinėmis pamokomis Lietuvos teismuose. Pavyzdžiui, 2018 m. liepos mėnesį Lietuvos apeliacinis teismas atmesdamas smulkiųjų „Lino“ akcininkų ieškinį dėl žalos atlyginimo pažymėjo, kad akcininkai „turėjo visas galimybes sužinoti ir apie įmonėje vykstančius procesus, susijusius su įmonės valdymu, pagrindinių akcininkų veiksmais ir vykstančius dėl to teisminius ginčus, rūpintis savo teisėmis bei interesais įmonėje, jeigu patys to būtų norėję“. Ši citata tikrai ne pirmas patvirtinimas, kad Lietuvos teismai investuotojus laiko atitinkamos srities profesionalais ir tikisi iš jų atsakingo savo teisių įgyvendinimo ar net jų gynybos teismuose. Logiška ir tai, kad jei profesionalus investuotojas, paklaustas, kokios informacijos apie bendrovės veiklą pageidautų, tinkamai į šį klausimą neatsako arba jam pateiktų duomenų laiku nekomentuoja, vėliau jam neturėtų būti suteikiama teisė savo ankstesnį neveiklumą „pamiršti“.

Kita vertus, aptariamas pasiūlymas neturėtų būti absoliutinamas. Investicinėje veikloje ir prekybą vertybiniais popieriais reguliuojančiuose teisės aktuose pateikiama gana daug aiškumo, kokią informaciją, kokiu būdu ir kokiu dažnumu listinguojamos bendrovės privalo atskleisti akcininkams, kad šie galėtų objektyviai pasverti savo investicijų vertę. Todėl patarimas paties investuotojo paklausti, kokia informaciją jį domina, negali būti pagrindu diskusijai, ar investuotojui turi būti pateikti duomenys, kuriuos emitentas privalo skelbti pagal įstatymus. Galima diskutuoti tik apie papildomos, įstatymais detaliau neaptartos, informacijos atskleidimą.

Tačiau čia būtina ir dar viena pastaba – selektyvus informacijos atskleidimas taip pat nėra pateisinamas. Jeigu verslas nuspręs pasitarti ir atskleisti tam tikrą informaciją vienam investuotojui, analogiškos apimties informacija turėtų būti prieinama visiems akcininkams. Priešingu atveju gali kilti papildomų ginčų su akcininkais. O jei kalbame apie asmenis, kurių vertybiniais popieriais prekiaujama viešai, informacijos selektyvumas gali sudaryti pagrindą ir kriminaliniams kaltinimams padarius nusikalstamą veiką (prekyba finansinėmis priemonėmis pasinaudojant viešai neatskleista informacija).

Pasitarti – naudinga

Pasitarkite ir su konsultantais. 2018-08-07 „Verslo žinių“ redakcijos publikacijoje apie augančią M&A rinką teigiama, kad verslas vangiai naudojasi konsultantų paslaugomis.

Atsiribojant nuo ekonominių tokio apsisprendimo priežasčių analizės, verta pažymėti, kad Lietuvos teismai deramą dėmesį skiria ne tik investuotojų profesionalumo standartams, bet ir kitų sričių profesionalų pareigoms. Tiek advokatui, tiek auditoriui, tiek ir finansiniam konsultantui Lietuvos įstatymais yra įtvirtinta pareiga savo profesines paslaugas teikti ne tik laiku, bet ir kokybiškai. Dar daugiau, šiems asmenins kaip savo srities profesionalams taikoma griežtesnė atsakomybė, o dažnai įstatymas įpareigoja savo veiklą drausti profesiniu civilinės atsakomybės draudimu.

Tad baimintis, kad patarėjai dirbs nekokybiškai, nereiktų. Suvokdami jiems nustatytą įstatyminę naštą konsultantai tikrai nerizikuos savo paslaugas teikti nekokybiškai. Atvirkščiai, konsultantų patarimai, kaip išvengti konflikto su finansiniu investuotoju, gali būti netikėtai naudingi.

Marius Inta, COBALT komercinių ginčų praktikos grupės vadovas