Istorinis įvykis: valstybė sudarė taiką energetikoje

Energetikos ministerijos ir „Danpower“ taikos susitarimo unikalumas yra dvigubas. Kada paskutinį kartą girdėjote apie Lietuvos valstybės taikos sutartį? O apie palankų ar bent neutralų požiūrį į privačią energetiką? Neteko? Nesistebėkite – tai ypač reti reiškiniai. Nežinia, ar įvyko lūžis, bet labai norisi tuo tikėti.

Prieš 10 metų, maždaug nuo „Leo LT“ išardymo, valstybė nusitaikė į energetikos suvalstybinimą. Pradėta nuo „Gazprom“, „Icor“ ir kitų „blogiečių“ išvarymo. Vėliau sugalvota, kad valstybė apskritai gali pati valdyti energetiką. Kai kur eita civilizuotu privatininkų išpirkimo keliu („E.ON Ruhrgas“, „Gazprom“, vėjo energetika ir kt.). Bet neapsieita ir be trukdymo investuoti, suteiktų teisių atėmimo ir kitų, teisinei valstybei netinkamų, priemonių. Paraleliai valstybė kūrė sau monopolines teises naujų energetikos projektų vystymui.

Ėjo metai, keitėsi Vyriausybės, bet požiūris išliko. „Blogiečių“ ratas išsiplėtė ir, bent jau kai kurių valstybės atstovų galvose, apėmė visus privačius investuotojus. Atrodė, kad privati energetika yra pasmerkta žlugti.

Bet čia atsirado Vokietijos investuotojas „Danpower“, kurį pastumti į paraštę pasirodė ne taip paprasta. Dar 2013 metais, aukciono būdu valstybė suteikė jam teisę vystyti dvi kogeneracines jėgaines Kaune ir Vilniuje bei gauti lengvatinį tarifą už pagamintą elektrą. Vėliau tarifą atėmė. Aišku, netiesiogiai, motyvuodama nesutvarkytais teritorijų planavimo dokumentais. „Danpower“ nuėjo į teismus. Bylą dėl Vilniaus tarifo laimėjo. Beveik analogišką bylą dėl Kauno, tikėtina, būtų laimėjęs tais pačiais pagrindais.

Kas tokiu atveju vyktų tradiciškai? Valdininkai toliau lauktų, kol valstybė pralaimėtų visas bylas, po to dar kažkiek pavilkintų teisių sugrąžinimą ir galų gale konstatuotų, kad nieko nebegali padaryti ir teisingumą įvykdytų. Per tą laiką investuotojas kentėtų, valstybės įvaizdis blogėtų, būtų švaistomi valstybės žmogiškieji resursai ir pinigai. Bet už tai mūsų valdininkas neatsakingas. O štai imdamasis iniciatyvos išspręsti viską greičiau ir prasmingiau, jis labai rizikuoja.

Todėl vakarykštis taikos susitarimas yra beveik neįtikėtinas. Jau po pirmo pralaimėjimo teisme, Energetikos ministras ėmėsi neapsimestinės iniciatyvos susitarti taikiai. Ne, ne pasiduoti, o tikrai rasti kompromisą. Taikos detalės plačiai aprašytos, todėl nesikartosiu. Tik visgi trūksta akcento, kur tas minėtas kompromisas. O jo esmė gana paprasta: „Danpower“ atsisakė visų pretenzijų, įskaitant jau apgintą (!) tarifą Vilniuje, vertą apie 20–30 mln. eurų. Valstybė sutiko sumokėti pažadėtą ir beveik apgintą tarifą Kaune. Šiaip, turėtų mokėti abu. Jau nekalbant apie riziką prarasti 150 mln. eurų valstybės pagalbos, dėl kurios vyksta ginčas ES teisme, dešimčių milijonų nuostolių atlyginimą ir teisines išlaidas. Visa tai valstybė sutaupė!

Žiūrint iš teisininko pozicijos, šis žingsnis reiškia, kad baigiasi daug mūsų darbo reikalavę procesai. Bet kaip pilietis, džiaugiuosi, kad turime puikų precedentą kaip galima spręsti ginčus, taupant visų mūsų bendrus išteklius. Tikiuosi, kad šis precedentas bus geras kelrodis valdininkams ateityje ir tokių sprendimų turėsime daugiau.

Elijus Burgis, COBALT partneris, advokatas, Sandorių ir finansų departamento vadovas