Baltarusijoje ir Rusijoje užstrigo tūkstančiai įmonių: ginčų daugėja

Vakarų verslininkai, įskaitant lietuvius, kurie kadaise investavo savo lėšas į verslus ar kapitalą Baltarusijoje ir Rusijoje, atsidūrė sunkioje padėtyje. Siekdami kuo greičiau pasitraukti iš šių šalių, verslininkai susiduria su rimtais keblumais. Taip pat kyla papildomos grėsmės tiems, kurie iš Baltarusijos ir Rusijos pasitraukti dar nespėjo.

„Naujasis Baltarusijos vyriausybės nutarimas nuo maždaug 200 iki beveik 2000 išplėtė sąrašą įmonių, kurių dalininkams draudžiama perleisti turimas akcijas. Tad pasitraukti iš šios rinkos labai sudėtinga. Teorinės galimybės parduoti aktyvus per aplinkui yra, tačiau kliuvinių vis daugėja“, – sako advokatų kontoros COBALT partneris, Ginčų sprendimo departamento vadovas dr.  Rimantas Simaitis.

Skaičiuojama, kad šiuo metu Baltarusijoje yra užstrigę beveik 1850 įmonių, kurių dalis ar visas kapitalas priklauso savininkams iš vadinamųjų nedraugiškų šalių, įskaitant ir Lietuvą.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) duomenimis, Lietuvos investicijos užsienyje šiandien iš viso sudaro apie 10 mlrd. Eur. Rusijoje lietuviai yra investavę apie 143 mln. Eur, Baltarusijoje – 141 mln. Eur, Ukrainoje – 208 mln. Eur.

Pasak dr. R. Simaičio, galimybės parduoti verslą Baltarusijoje ir Rusijoje yra ribotos.

„Žinoma, teoriškai galima ieškoti fizinių ar juridinių asmenų, kurie galbūt būtų suinteresuoti nupirkti vakariečių verslą Baltarusijoje ir Rusijoje. Tačiau didelė tikimybė, kad tie asmenys bus sankcionuoti – susiję su šių šalių valdžia. Taip pat, net jei pavyktų rasti potencialų pirkėją, finansinis susitarimas greičiausiai sudarytų tik dešimtadalį ar penktadalį tikrosios įmonės vertės“, – teigia dr. R. Simaitis.

Nepaklusniems – laikinas administratorius

Baltarusijoje ir Rusijoje stipriai apsunkinta ir galimybė stabdyti veiklą. Tai rizikinga, nes šių šalių institucijos įveda vis naujus ribojimus įmonėms, kurios stabdo veiklą ar atlieka kitokius veiksmus, vertinamus kaip neatitinkančius naujų teisės aktų. Maža to, yra reali grėsmė būti apkaltintiems ir atsidurti INTERPOL ieškomų asmenų sąraše.

„Kontroliuojančiosios institucijos į įmones, kurios stabdo veiklą, gali atsiųsti laikinuosius verslo administratorius. Akcininkai ir vadovai tokiu būdu gali būti nušalinti nuo verslo valdymo. Tokiu atveju teorinę nuosavybę jie išlaikys, bet realiai negalės nieko daryti. Vieno sprendimo, tinkančio skirtingoms įmonėms, šioje situacijoje nėra. Ginčai, kuriuos jau teko nagrinėti, po truputį iškristalizuoja dalykus, kurie veikia, o kurie ne. Tačiau bendrai mūsų patirtis rodo, kad kiekvienu atveju reikia ieškoti individualių labai atsakingai parinktų sprendimų“, – teigia dr. R. Simaitis.

Be to, net nuo įmonių valdymo nušalinti verslininkai gali sulaukti pretenzijų dėl žalos atlyginimo ar kaltinimų. Pavyzdžiui, neatsiskaitymas su kreditoriais, pagal kai kuriuos Rusijos ir Baltarusijos įstatymus, laikomas nusikaltimu.

„Kitaip sakant, jei padarysi kažką ne taip, ar nedarysi to, ką jų manymu turėtum daryti, gali atsidurti įtariamųjų arba teisiamųjų sąrašuose. Netgi INTERPOL ieškomų asmenų sąraše. Tai reiškia, kad verslininkas jau po išvykimo iš Rusijos ar Baltarusijos gali būti sulaikytas kad ir kurios nors valstybės, įskaitant Lietuvos, oro uoste,“, – reziumuoja advokatų kontoros COBALT partneris.

Anot jo, verslininkams minimose šalyse svarbu atrasti tinkamas veiklos procedūras, kad būtų galima išvengti persekiojimo ir minimalizuoti kylančias rizikas. Dėl to dalis Vakarų įmonių iš Rusijos ir Baltarusijos nepasitraukė.

Tai patvirtina ir Vidmantas Janulevičius, LPK prezidentas.

„Daugybė ES įmonių toliau dirba Rusijoje. O kai kuriuos ryšius net sustiprino. Pavyzdžiui, Slovėnija pernai, palyginti su 2021 m., prekybą su Rusija išaugino net 300 proc. Iš Rusijos pasitraukė tik apie 8,5 proc. Europos įmonių – didžiausi prekės ženklai, kurie labiausiai vertina savo reputaciją. Mažos ir vidutinės įmonės dažnu atveju liko ir pačios prisiima riziką. Tiesa, Lietuvos atveju skaičiai kitokie – didžioji dalis verslų ryšius su Rusija nutraukė“, – advokatų kontoros COBALT organizuotame interneto seminare apie investicijų apsaugą kalbėjo LPK prezidentas.

Dr. R. Simaitis sako, kad Lietuvoje išties daug verslų skelbia apie pasitraukimą iš minėtų rinkų. Tačiau priduria, jog kartu daugėja ir verslo užklausų dėl investicinių ginčų ir teisinės pagalbos.

„Etikos požiūriu pasitraukimas yra būtinas. Tačiau negalima ignoruoti fakto, kad tai taip pat ir rizikinga – Rusijos ir Baltarusijos institucijos gali pradėti apie pasitraukimą paskelbusių fizinių ar juridinių asmenų teisinį persekiojimą. Gali nukentėti verslo partneriai. Tokių pavyzdžių praktikoje jau turime – jei ne pačius vakarų verslininkus, tai jų partnerius sulaiko ir išleidžia tik sumokėjus didžiules „mokesčių nepriemokų“ ar kitaip pavadintas sumas“, – dėsto COBALT verslo ir investicinių ginčų ekspertas.

Apsiginti sunku

Dr. Milda Markevičiūtė, COBALT Vadovaujanti teisininkė sako, kad pagrindinis instrumentas, skirtas spręsti investuotojų ir investicijas priimančių valstybių tarpusavio ginčus, yra ICSID konvencija (angl. International Centre for Settlement of Investment Disputes).

Baltarusija, anot jos, yra visateisė ICSID konvencijos narė, todėl jai gali būti taikoma atsakomybė konvencijos pagrindu. Ir netgi jei valstybė vengia jos atžvilgiu priimtų sprendimų vykdymo, pavyzdžiui, nepripažįsta tokio sprendimo ir neleidžia jo vykdyti jos teritorijoje, egzistuoja galimybė reikalavimą nukreipti į atsakovo turtą, esantį demokratinėse jurisdikcijose, kuriose teisės viršenybės principas veikia. Lietuvoje režimo ir jam artimų žmonių turto irgi yra. Rusijoje situacija sudėtingesnė. Ji ICSID Konvenciją yra pasirašiusi, bet neratifikavusi. Tai reiškia, kad yra vienu teisiniu investicijų gynimo mechanizmu mažiau.

„Karo metu investicijų apsaugos mechanizmai, kurie paremti šalių tarpusavio pasitikėjimu ir pagarba, nėra itin efektyvūs ir problemų gali kilti bet kuriame etape. Net išsprendus ginčą arbitraže, turto, kurį būtų galima išieškoti, gali tekti ieškoti visame pasaulyje“, – sako dr. Milda Markevičiūtė.

Anot ekspertės, turint investicijų Rusijoje gali būti remiamasi kitais instrumentais – tokiais, kaip dvišalė investicijų skatinimo ir apsaugos sutartis. Tiesa, dabartinių geopolitinių įvykių kontekste ir jos galiojimas gali būti sustabdytas arba ji gali būti taikoma su išimtimis. Be to, pavyzdžiai rodo, kad Rusija nėra linkusi vykdyti Vakaruose priimtų teismų ir arbitražų sprendimų, o globalaus priverstinio vykdymo mechanizmo nėra.

„Jei ginčas nagrinėjamas ne tarptautiniame arbitraže, o investicijas priimančios šalies teismuose, Rusijos atveju tai kelia papildomų problemų. Vargu, ar galima tikėtis sąžiningo teismo proceso šioje valstybėje, ypač reikalaujant atlyginti dideles sumas siekiančią žalą“, – sako dr. Milda Markevičiūtė.

Kaupti medžiagą įrodymams

Trečias kelias, ieškant išeities dėl verslo Rusijoje ar Baltarusijoje – teisminė gynyba. Tačiau, prieš reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, svarbu išsiaiškinti į kurios šalies teismą kreiptis.

„Aišku, abi ginčo pusės norėtų tai daryti savo šalyje, nes kitoje nesitiki sąžiningo teismo proceso“, – sako COBALT vadovaujanti teisininkė dr. Milda Markevičiūtė.

„Vadovai ir akcininkai taip pat turi įvertinti, ar verta ginčyti valstybės veiksmus, nes gali sulaukti atsakomųjų priemonių. Investicijos gali būti nubrauktos ar atimtos. Verslas gali sulaukti ir svečių iš teisėsaugos vien dėl to, kad nori ginčyti valdžios sprendimus“, – tęsia COBALT specialistė.

Ji priduria, kad viena iš apsaugos priemonių – kaupti medžiagą ir duomenis (įskaitant garso įrašus, rašytinę komunikaciją bei dokumentus).

„Nors Rusijoje ir Baltarusijoje to veikiausiai nepanaudosite, kitose ginčų sprendimo institucijose tokia medžiaga gali būti vertinga kaip įrodymai“, – tvirtina teisininkė dr. M. Markevičiūtė.

Tiek verslas, tiek teisės specialistai sutaria, kad atgauti prarastas investicijas Vakarų įmonėms bet kuriuo atveju bus sudėtinga. Dėl to siūloma Rusijos ir Baltarusijos valstybinių įmonių bei sankcionuotų asmenų turtą, užšaldytą Vakaruose, skirti ne tik Ukrainos atstatymui, bet ir Vakarų verslo investicijų praradimų kompensacijoms.

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytoja dr. Inga Martinkutė sako, kad situacija, kurioje atsidūrė Lietuvos verslas, yra beprecedentė.

„Mes 70 metų gyvenome taikoje ir kūrėme savo gyvenimus bei teisę, kuri yra nepritaikyta karo sąlygoms. Jau buvome užmiršę karo teisę. Teko iš naujo išsitraukti vadovėlius ir pasižiūrėti, kas juose rašoma apie turtą karo zonoje. Kas atsitinka su verslais ir turtinėmis teisėmis bei kaip jas apsaugoti?“ – advokatų kontoros COBALT seminare kalbėjo tarptautinės teisės ekspertė.

Anot jos, stebime karo ir taikos laikotarpio teisinių paradigmų susidūrimą.

„Iš vienos pusės, visa teisinė sistema – tas rėmas, kuriame esame įpratę veikti – sukurta taikos sąlygomis. Investicijų apsaugos mechanizmai taip pat. Buvo tarsi sakoma: investuokite Rytų Europoje, jūsų investicijos bus apgintos, joms bus suteiktos stabilios veikimo sąlygos. Visa ši sistema buvo pastatyta ant dvišalių investicijų apsaugos sutarčių, kurios veikia itin efektyviai. Jose įtvirtinti aukšti investicijų apsaugos standartai buvo užtikrinti geležiniais arbitražo dantimis. Bylų prieš Baltarusiją ir Rusiją buvo. Bet arbitražo sprendimai buvo vykdomi. Sistema pakankamai gerai veikė. Tada atėjo 2022 m. ir prasidėjo karas“, – sako dr. I. Martinkutė.

Taip visa Vakarų teisinė sistema susidūrė su nauja realybe, ėmė galioti karo teisė. Pasak dr. I. Martinkutės, šios dvi sistemos konfliktuoja tarpusavyje, bet teoriškai abi veikia tuo pat metu. Todėl reikia ieškoti kūrybingų sprendimų.

„Pavyzdžiui, visos Lietuvos investicijos Ukrainoje, nepaisant karo, teisiškai vis dar yra saugomos. Tarptautinės ir Ukrainos dvišalės sutartys su Lietuva galioja. Tačiau karas kuria naują teisinę realybę, nes tarptautinė užsienio investicijų apsaugos teisė daugelį dešimtmečių buvo kuriama taikos metu. Verslas gali bet kuriuo metu kreiptis į Ukrainą dėl toje šalyje jų investicijoms ar turtui padarytos žalos atlyginimo. Kaip tokiam investuotojui jaustis moraliai, prašant kompensacijų iš bombarduojamos šalies?“, – retoriškai klausia Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytoja dr. Inga Martinkutė. Greičiausiai klausimai dėl lietuvių investicijų Ukrainoje veikiausiai bus sprendžiami jau po karo.