Ar perkančioji organizacija privalo vertinti kiekvieną įkainį pagal neįprastai mažos kainos institutą?

Tikriausiai kiekvienas su viešaisiais pirkimais susiduriantis asmuo puikiai žino, jog perkančioji organizacija privalo reikalauti tiekėjo, viešajame pirkime pasiūliusio neįprastai mažą kainą, pagrįsti tokią kainą. Vis dėlto, dažnai iškyla klausimų, ar perkančioji organizacija privalo vertinti kiekvieną kainą sudarantį įkainį pagal neįprastai mažos kainos institutą ir kreiptis į tiekėją dėl įkainių pagrindimo.

Toks klausimas buvo sprendžiamas ir praėjusią savaitę Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje byloje, kurioje dar kartą sėkmingai apgynėme kliento – perkančiosios organizacijos – interesus ir įrodėme, jog perkančioji organizacija neturėjo pareigos kreiptis į trečiąjį asmenį (pirkimo laimėtoją, kurio pasiūlymą ginčijo kitas tiekėjas – ieškovas) dėl kainos (įkainių) pagrindimo, kadangi jo pasiūlymas neatitiko neįprastai mažos kainos kriterijų, numatytų Viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ) 57 str. 1 d. Atitinkamai, teismui nebuvo jokio pagrindo panaikinti teisėto perkančiosios organizacijos sprendimo dėl trečiojo asmens pripažinimo pirkimo laimėtoju.

Konkrečiai, trečiasis asmuo remonto darbų pirkime, kuriame buvo numatyta fiksuoto įkainio kainodara, 2-uose iš 95-ių pasiūlymą sudarančių įkainių nurodė 0,01 Eur dydžius (pagal techninį darbo projektą įvertinus, jog šių dviejų darbų greičiausiai nereikės atlikti). Tokie du įkainiai, ieškovo įsitikinimu, buvo nerealūs ir neįprastai maži, todėl perkančioji organizacija tariamai pažeidė pareigą vertinti kainos pagrįstumą – turėjo laikyti įkainius nepagrįstai mažais ir atmesti trečiojo asmens pasiūlymą.

Lietuvos apeliacinis teismas su tokiu ieškovo vertinimu nesutiko ir pirmiausiai pažymėjo, jog neįprastai mažos kainos institutas skirtas pačių perkančiųjų organizacijų apsaugai, t. y. jų interesui užsitikrinti tinkamą ir sėkmingą viešojo pirkimo sutarties vykdymą. Nors pagal VPĮ 57 str. 1 d. perkančioji organizacija gali reikalauti pagrįsti ne tik pasiūlytą kainą, bet ir įkainius, jei jie atrodo neįprastai maži, tai ji turi daryti tik tuo atveju, jeigu pasiūlymai sukelia įtarimų. Turi būti užtikrinami skaidrumo ir lygiateisiškumo principai – panašių kainų pasiūlymai neturi būti tarpusavyje išskiriami ir vienam iš tiekėjų neturi būti nepagrįstai apsunkintas varžymasis dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo.

Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas, trečiojo asmens pasiūlyta kaina buvo tik 10 % mažesnė nei visų pasiūlytų kainų aritmetinis vidurkis, todėl ši kaina ne tik neatitiko VPĮ 57 str. 1 d. numatytų požymių (30 % kainų skirtumo), pagal kuriuos pasiūlyta kaina visada turi būti laikoma neįprastai maža, tačiau perkančiajai organizacijai, kaip pabrėžė Lietuvos apeliacinis teismas, apskritai nebuvo pagrindo spręsti, jog trečiojo asmens pasiūlyta bendra kaina kelia abejones dėl tinkamo ir sėkmingo pirkimo sutarties vykdymo. Tuo labiau, jog trečiojo asmens pasiūlymas buvo tik 2,48 % pigesnis nei ieškovo pasiūlymas.

Atitinkamai, teismas sprendė, kad dviejose žiniaraščio eilutėse iš 95-ių nurodyti 0,01 Eur įkainiai perkančiajai organizacijai nesudarė pagrindo reikalauti šių įkainių pagrindimo. Buvo pabrėžta, jog vien tai, kad tam tikrus atskirus žiniaraščiuose nurodytus darbus tiekėjai siūlo atlikti pigiau nei rinkos kainomis ar netgi simbolinėmis kainomis, savaime neindikuoja grėsmės tinkamam pirkimo sutarties vykdymui, jeigu bendra pasiūlymo kaina neturi neįprastai mažos kainos požymių.

Nutartyje buvo konstatuota, jog perkančiosios organizacijos sprendimas mažos kainos aspektu įvertinti bendras tiekėjų pasiūlytas kainas atitiko objektyvumo ir skaidrumo principus. Nagrinėjamu atveju nebuvo pareigos vertinti tiekėjų pasiūlytų atskirų darbų įkainių santykio su rinkos kainomis, taip pat su kitų tiekėjų pasiūlytais įkainiais.

Dar vienas svarbus teismo nurodytas aspektas yra tai, jog tuo atveju, jeigu perkančioji organizacija atsietai nuo bendros pasiūlytos kainos kaip nepagrįstai mažus vertintų tik trečiojo asmens pasiūlytus atskirų darbų įkainius, tačiau nevertintų kitų tiekėjų pasiūlytų atskirų darbų įkainių visose 95-iose žiniaraščio pozicijose (t. y. ar jie atitinka rinkos kainas, ar pernelyg nesiskiria nuo kitų tiekėjų pasiūlytų įkainių), tokia situacija neatitiktų objektyvumo ir skaidrumo principų, kadangi selektyviai tik trečiajam asmeniui būtų apsunkintas varžymasis dėl pirkimo sutarties, o kitų tiekėjų bei paties ieškovo pasiūlytų atskirų darbų įkainių realumas liktų neįvertintas.

Taigi, iš Lietuvos apeliacinio teismo pateiktų išaiškinimų yra matyti, jog VPĮ 57 str. 1 d. nenustato pareigos perkančiosioms organizacijoms vertinti kiekvieno įkainio pagal neįprastai mažos kainos institutą. Kitaip tariant, VPĮ neįprastai mažos kainos prezumpciją, pagal kurią 30 ir daugiau procentų mažesnė tiekėjo kaina yra laikoma neįprastai maža, nustato kainai, bet ne jos sudedamosioms dalims, todėl perkančioji organizacija turi kreiptis į tiekėją dėl įkainių pagrindimo tik tuomet, jeigu tie įkainiai jai atrodo neįprastai maži.

Apibendrinant, neįprastai mažos kainos pagrįstumo įvertinimas yra perkančiosios organizacijos diskrecijos teisė, nes būtent ji turi įvertinti, ar tiekėjo pasiūlyme nurodyta kaina bus pakankama viešojo pirkimo sutarties tinkamam įvykdymui. Perkančiosios organizacijos turėtų atkreipti dėmesį, jog tais atvejais, kai bendra pasiūlymo kaina nekelia jokių abejonių, jog ji yra pagrįsta ir tiekėjas už pasiūlytą kainą bus pajėgus įvykdyti viešojo pirkimo sutartį, perkančioji organizacija neturi kreiptis į tiekėją dėl atskirų įkainių pagrindimo.