Ar gig economy pakeis tradicinę darbo santykių sąvoką?

Gig economy – taip apibūdinama šiuolaikinio verslo modelio atmaina, kai prekes ar paslaugas teikiantys asmenys įdarbinti trumpam arba įtraukiami kaip subtiekėjai per paslaugų sutartį ir nesukuria ilgalaikių ryšių su „darbo davėju”. Dažnai toks įdarbinimas vyksta per elektroninę platformą, kurios pagrindu šie asmenys gali patys planuoti savo darbo laiką bei užimtumą. Sudėjus gig economy su on demand economy (kai prekes ar paslaugas galima gauti akimirksniu) bei jau plačiai aptarta dalinimosi ekonomika, gauname stereotipinį Silikono slėnio startuolį.

Viena svarbiausių tokių įmonių paslaugų teikimo pusių yra technologinė – tinkamos platformos sukūrimas tam, kad į ją būtų galima pritraukti kuo daugiau klientų ir pavienių paslaugų teikėjų (vairuotojų, valytojų, šefų ir kt.). Dažnai startuolis paties paslaugų teikimo proceso nekontroliuoja – pasirūpinama tinkamu paslaugų teikėjo atrinkimu, kartais ir pradiniu apmokymu, klientų patikra bei, svarbiausia, abiejų šių veikėjų „suvedimu“ reikiamu metu, reikiamoje vietoje ir už priimtiną kainą. Atsiskaitymas per platformą ne grynaisiais pinigais padaro šį sandorį dar patrauklesnį.

Pasigirsta vis daugiau tvirtinimų, kad gig economy iš esmės pakeis tradicinius darbo santykius. Tradicinio, fiksuoto dydžio ir kiekvieną mėnesį gaunamo darbo užmokesčio sąvoka išnyks, o kiekvienas bus atsakingas pats už save. Kitaip tariant, kiek dirbu, tiek ir uždirbu. Tradicinį gyvenimo aprašymą, kuriame šmėžuoja darboviečių pavadinimai, pakeis apibūdinimai freelancer ir enterpreneur. Atsisakę griežtos darbotvarkės ir įgalinę kiekvieną būti savo laiko šeimininku, išlaisvinsime kiekvieno iš mūsų potencialą kurti inovacijas, dirbti ir užsidirbti.

Tačiau gausu ir priešingų pastebėjimų, kad naujoji gig economy yra ne kas kita kaip saviapgaulė – mokesčių ir socialinių prievolių perkėlimas ant darbuotojo pečių, tokiu būdu sutaupant verslo išlaidas ir atpiginant teikiamą paslaugą. Keisčiausia, kad diskusijos netyla startuolių tėvynėje JAV. Dar 2015 m. Kalifornijos Darbo Komisija priėmė sprendimą, kad Uber vairuotojas turėjo būti įdarbintas kaip darbuotojas, nes sutarties esmė atitiko darbo santykius.

Uber sąskaitoje jau du darbuotojų grupės pareikšti ieškiniai – Masačusetse ir Kalifornijoje, o 2016 m. gegužę pareikštas ir trečiasis. Pasiekti taikų susitarimą pirmųjų dviejų ginčų atveju Uber kainavo per 84 milijonus JAV dolerių, tačiau skaičiuojama, kad įdarbinti visus vairuotojus kaip darbuotojus bei mokėti su darbo užmokesčiu susijusius mokesčius kompanijai kainuotų nepalyginamai daugiau.

Kitas pavyzdys, kai nepalankūs teismo sprendimai prisidėjo prie startuolio „mirties“ yra dar viena JAV kompanija Homejoy. Homejoy tikslas buvo kilnus – išlaisvinti namų savininkus nuo kasdienio jų tvarkymo, o namų tvarkytojams ar asmenims, kurie norėtų gauti papildomų pajamų, užtikrinti pastovią klientų bazę.

Naudodamasis Homejoy programėle, klientas keliais mygtuko paspaudimais galėjo užsisakyti namų valymo paslaugas, o sutartu metu prie durų slenksčio pasirodydavo namų tvarkytojas su visomis valymo priemonėmis. Lyg Uber, tačiau skirta namams. Paslauga iš pradžių veikė puikiai, kompanijos steigėjai pritraukė net 38 milijonus JAV dolerių investicijų ir nuolat plėtė miestų, kuriuose buvo teikiamos Homejoy paslaugos, sąrašą. Kompanija netgi buvo pradėjusi veikti Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje bei Vokietijoje. Homejoy buvo pasitelkusi daugiau nei 1000 namų tvarkytojų.

2015 m. Homejoy sustabdė veiklą. Be finansinių sunkumų prie Homejoy „mirties“ ženkliai prisidėjo namų tvarkytojų pareikšti ieškiniai dėl neteisingo su jais pasirašytų sutarčių klasifikavimo. Homejoy su visais tvarkytojais sudarydavo paslaugų sutartis ir nelaikė jų darbuotojais. Tačiau kompanija gana ženkliai kontroliavo tvarkytojų darbo procesą. Ieškiniuose prieš Homejoy minima, kad kompanija parinkdavo namus, kuriuos reikės sutvarkyti, laiką, kada reikės tvarkyti, liepė dėvėti marškinėlius su Homejoy logotipu. Tvarkytojas neturėjo galimybės kontroliuoti savo grafiko, negalėjo rinktis klientų, namų, kuriuos reikės tvarkyti. Kai Homejoy paskirdavo naują darbą, jis automatiškai buvo laikomas priimtu. Visi šie požymiai leidžia manyti, kad tarp Homejoy ir tvarkytojų buvo susiklostę darbo santykiai.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad pagrindinis darbo santykių požymis yra subordinacija. Tai reiškia, kad darbdavys kontroliuoja darbo procesą ir suteikia nurodymus, kaip jis turi vykti. Jei sudaryta paslaugų sutartis, abi jos šalys yra laikomos lygiavertėmis, o paslaugos teikėjas turi galimybę pats nuspręsti, kaip teikti paslaugą. Paslaugų sutarties atveju svarbiausias yra rezultatas. Jei šalis sieja darbo santykiai, svarbu nuolat, vadovaujantis darbdavio nustatytomis taisyklėmis vykdyti užduotis, neatsižvelgiant į tai, kad kiekviena iš tų užduočių gali turėti aiškią pradžią ir pabaigą (rezultatą).

Atsižvelgusi į minėtuose ieškiniuose pateiktus reikalavimus Homejoy nusprendė sustabdyti veiklą. Įdarbinti visus namų tvarkytojus kaip darbuotojus būtų buvę pernelyg brangu ir paslaugos kaštai jau nebebūtų tokie konkurencingi. Be to, vienas iš ieškinių buvo vadinamasis grupės ieškinys, t.y. tvarkytojas pateikė ieškinį savo ir visų kitų nukentėjusių vardu. Ieškinį patenkinus, Homejoy būtų privalėjusi atsiskaityti su visais tvarkytojais, ne tik tuo, kuris pateikė ieškinį. Taigi, veiklos modelis ir kainodara paremti tuo, kad asmenys, užuot įdarbinti darbuotojais, pasitelkiami kaip paslaugos teikėjai, šiuo atveju pasirodė neatsparus rizikai.

Vertėtų paminėti, kad kai kurie startuoliai nusprendė nebeeksperimentuoti ir savo paslaugų tiekėjams pasiūlė tapti darbuotojais. Geras tokio pokyčio pavyzdys galėtų būti Instacart, JAV veikianti kompanija, kuri geriausiai būtų apibūdinama kaip mūsiškės „Barboros“ atitikmuo bei Shyp – kompanija, kuri pasitelkusi privačius asmenis vykdo siuntų pervežimo paslaugas.

Taigi, atrodo, kad bent jau kol kas gig economy revoliucijos nepadarė. Net ir tos kompanijos, kurios pradėjo savo veiklą pasitelkusios paslaugų teikėjus, vėliau perėjo prie tradicinio – darbo santykių – modelio. Kol kas nėra aišku, ar toks žingsnis buvo nulemtas rizikos, kad paslaugų santykiai būtų pripažinti darbo santykiais, ar to, kad startuoliai nori atrodyti socialiai atsakingi ir gerbiantys savo darbuotojus. Ar tai reiškia, kad gig economy modelis žus? Anaiptol – ne. Tie rinkos žaidėjai, kurie tinkamai organizuos savo veiklą, ir toliau sėkmingai veiks pasitelkę gig economy modelį. Juk tinkamai laikantis šio modelio ženkliai mažinami kaštai. Visų pirma, nereikia mokėti su darbo užmokesčiu susijusių mokesčių. Antra, nereikia suteikti darbo vietos, darbo priemonių ar netgi uniformų ar marškinėlių.

Tačiau svarbu tai, kad gig economy modelis nebus pritaikomas absoliučiai visose verslo srityse. Normalu, kad vienose srityse reikalinga didesnė paslaugų teikėjų kontrolė ir standartizuoti procesai, kitose kontrolė yra mažesnė ir, iš tiesų, svarbesnis rezultatas nei pats procesas. Taigi, ten, kur kontrolė didesnė, yra didesnė tikimybė, kad santykiai tarp įmonės ir paslaugų teikėjo būtų pripažinti darbo santykiais.

Nors JAV tebevyksta teisiniai mūšiai, Lietuvoje, panašu, kad paslaugų teikėjų ir darbuotojų takoskyra yra aiškesnė. Neseniai Valstybinė darbo inspekcija (VDI) paskelbė, kad Uber vairuotojai nėra darbuotojai – jie individualią veiklą vykdantys asmenys, todėl jų santykius su Uber reguliuoja civilinės, o ne darbo teisės normos. VDI pastebėjo, kad Uber vairuotojai gali patys organizuoti savo laiką, netgi susitarti su klientu dėl kitokio apmokėjimo, o Uber nesuteikia jiems jokių darbo priemonių, išskyrus galimybę naudotis platforma.

Lietuvoje atsiranda vis daugiau tarptautinių paslaugų teikėjų, taigi turime puikią progą stebėti ir vertinti, ar visame pasaulyje populiari gig economy sukels revoliuciją mūsų darbo rinkoje.

Advokatų kontoros „Cobalt“ asocijuota teisininkė Jovita Valatkaitė