Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas dėl neteisėto praturtėjimo – ko galime tikėtis?

Konstitucinis Teismas 2017 m. kovo 15 d. priimtu nutarimu pripažino, kad Baudžiamojo kodekso (BK) 189¹ straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už turėjimą nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL (šiuo metu tai yra 18 830 eurų) vertės turtą, asmeniui žinant arba turint ir galint žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad minėtas straipsnis nepažeidžia Konstitucijoje įtvirtinto nuosavybės teisių apsaugos principo, nekaltumo prezumpcijos principo, asmens teisės į gynybą ir tinkamą procesą, o taip pat, kad šis teisinis reguliavimas neprieštarauja draudimo bausti du kartus už tą patį pažeidimą principui bei konstituciniam teisinės valstybės principu.

Nors Konstitucinis Teismas ir konstatavo, jog minėta BK nuostata neprieštarauja Konstitucijai, visgi, kyla klausimas, kokių procesinių veiksmų ir sprendimų po šio nutarimo galime tikėtis iš teisėsaugos institucijų ikiteisminio tyrimo stadijoje? Kalbant apie neteisėto praturtėjimo veikų tyrimą, šiuo atveju aktualiausi Konstitucinio Teismo išaiškinimai dėl asmens nekaltumo prezumpcijos, teisės į nuosavybę bei dėl šio įstatymo taikymo ir galiojimo laike.

Dėl nekaltumo prezumpcijos ir teisės į nuosavybę

Konstitucinis Teismas savo nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją konkrečių veikų kriminalizavimas ir baudžiamosios atsakomybės už jas diferencijavimas pirmiausia yra valstybės baudžiamosios politikos klausimas, kurį sprendžia įstatymų leidėjas. Visgi, nors įstatyminis reglamentavimas ir yra valstybės baudžiamosios politikos klausimas, tačiau kalbant apie baudžiamąjį procesą ir ypatingai ikiteisminio tyrimo stadiją, galima suabejoti, ar asmens nekaltumo prezumpcijos bei asmens teisės į nuosavybę principai nėra ir nebus pažeidžiami pradiniame ikiteisminio tyrimo etape, dar neturint konkrečių duomenų, jog asmens įgytas turtas gali ar negali būti pagrįstas teisėtomis pajamomis.

Baudžiamojo proceso kodekso 151 straipsnis numato sąlygas ir pagrindus, kada asmeniui gali būti skiriama viena iš procesinių prievartos priemonių – laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Praktikoje, pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl galimo asmens neteisėto praturtėjimo visais atvejais yra taikoma minėta procesinė prievartos priemonė, t. y. yra apribojamos asmens nuosavybės teisės į tokį, galimai neteisėtai, įgytą turtą. Tokiu atveju asmuo nebegali laisvai naudotis šiuo turtu, juo disponuoti, o teisėsaugos institucijos dar tik nustatinėja ar asmens įgytas ir turimas turtas gali ar negali būti pagrįstas teisėtomis pajamomis.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad neretai ikiteisminio tyrimo metu asmens nuosavybės teisė į tariamai neteisėtos kilmės turtą apribojama, kuomet dar nėra aiški tokio turto kilmė, o teisėsaugos institucijos dar neturi konkrečių duomenų apie tokio turto įgijimo neteisėtumą. Dažnai tik paskyrus asmeniui laikiną nuosavybės teisės apribojimą, yra aiškinamasi, ar toks asmens turtas galėjo būti įgytas teisėtai. Todėl, kyla klausimas, ar būtent šiame pradiniame tyrimo etape, asmeniui taikant laikiną nuosavybės teisės apribojimą, nėra pažeidžiama asmens teisė į nuosavybę, o kartu ir nekaltumo prezumpcija. Tokiu atveju, asmuo, siekdamas laikino nuosavybės teisės panaikinimo, yra priverstas visomis teisinėmis priemonėmis įrodyti, kad jis turtą įgijo teisėtai. Todėl, atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, teisėsaugos institucijos, ikiteisminio tyrimo etape, siekiant nepažeisti asmens teisės į nuosavybę bei nekaltumo prezumpcijos, o taip pat neperkeliant įrodinėjimo pareigos įtariamajam, šią procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą – asmeniui turėtų taikyti tik turint pagrįstų duomenų, kad asmuo tokios vertės turto negalėjo įgyti teisėtai.

Kada asmuo turi būti įgijęs turtą, kad jam galėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė?

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad BK 189¹ straipsnyje numatytas teisinis reguliavimas taikomas tik tokiems atvejams, kai didesnės negu 500 MGL (atitinkamai, 18 830 eurų) vertės turtą asmuo nuosavybes teise įgijo ne anksčiau nei 2010 m. gruodžio 11 d. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad tais atvejais, kai asmuo tokį turtą įgijo iki šio straipsnio įsigaliojimo ir turėjo jau po jo įsigaliojimo, jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Vadinasi, jeigu asmuo įgijo turtą dar iki 2010 m. gruodžio 11 d., jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 189¹ straipsnį už neteisėtą praturtėjimą.

Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Taigi, po šio Konstitucinio Teismo išaiškinimo, tiek teisėsaugos institucijoms, tiek teismams kyla pareiga nustatyti ir įrodyti, kad asmuo turtą įgijo būtent po 2010 m. gruodžio 11 d. Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą praturtėjimą, teisėsaugos institucijos privalės nustatyti ne tik tai, kad asmuo nuosavybės teise turi didesnės nei 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, bet ir tai, kada jis nuosavybės teise įgijo šį turtą.

Visgi, kyla klausimas, kaip elgsis teisėsaugos institucijos ir kaip baudžiamosios atsakomybės klausimą spręs teismai, jeigu atlikus ikiteisminį tyrimą, nebus nustatytas aiškus turto įsigijimo momentas? Tokiu atveju, neabejotinai turėtų būti vadovaujamasi konstituciškai įtvirtintu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

Advokatų kontoros „Cobalt” vadovaujantis teisininkas, advokatas Mindaugas Bliuvas