Tikrieji gamintojai privačių prekės ženklų etiketėse – dedame tašką ar diskutuojame toliau?

Šią vasarą prekybininkai ir maisto gamintojai be įprastų rūpesčių – plėtros klausimų, derybų su tiekėjais ir pan. – sulaukė ir naujų politikų iniciatyvų. Pavyzdžiui, žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas pasiūlė nustatyti, kad privačių prekės ženklų produktų etiketėse būtų privaloma nurodyti ir produkto užsakovą, ir gamintoją, jeigu tai yra ne tas pats subjektas.

Pagal esamą teisinį reguliavimą, gamintoju yra laikomas verslininkas, paženklinęs produktą savo vardu, prekių ženklu ar kitu skiriamuoju žymeniu. Kitaip sakant, tas, kuris užsakė gamybą ir užklijavo ant gaminio savo etiketę.

Prekybininkams ženklinimo pokyčiai reikštų papildomas išlaidas ir įpareigojimus. Tuo metu gamintojai, kaip jau yra viešai sakę, nenorėtų konkuruoti patys su savimi. Anot jų, privačios etiketės gaminiai dažnu atveju yra pigesni už įprastus. Jeigu jų kokybė būtų tokia pat aukšta, kaip ir pagrindinių produktų, pažymėtų nuosavais gamintojų prekių ženklais, vartotojai rinktųsi pigesnius. Dėl to smuktų pagrindinių produktų pardavimai, būtų prarastos investicijos į savo prekės ženklus.

Kita vertus, jei privačių prekės ženklų gaminiai būtų ne tokie kokybiški kaip pagrindiniai, vartotojai galėtų suabejoti ir dėl pastarųjų. Pagal Lietuvos ir ES teisės aktus, asmuo (paprastai juridinis asmuo), paženklinęs produktą savo vardu ar prekės ženklu ir tiekiantis jį rinkai prisiima ir atsakomybę dėl gaminio saugos bei kokybės. Tačiau maisto pramonės atstovai mano, kad nepatenkinti vartotojai, jei tokių atsirastų, vis tiek kaltintų gamintojus – požiūrio ir nuomonės įstatymais nesureguliuosi.

Vyriausybė idėjos nepalaiko

Vyriausybė verslo nerimą suprato ir siūlomiems pakeitimams nepritarė. Esą papildomas ženklinimas būtų perteklinis ir nepasiektų siūlomo teisinio reguliavimo tikslo dėl teisės aktų hierarchijos principo. Pagal jį, gamintoju ir toliau būtų laikomas tas, kuris užsakė gamybą ir užklijavo ant gaminio savo etiketę.

Be to, nacionalinės priemonės dėl papildomų duomenų pateikimo etiketėse galėtų būti priimtos tik laikantis Bendrijos nuostatų. Apie tai taip pat reikėtų pranešti (notifikuoti) Europos Komisijai bei kitoms ES valstybėms narėms nustatyta tvarka.

Pasak Vyriausybės, esamas teisinis reguliavimas yra pakankamas, kad vartotojui būtų pateikta visa informacija, kuri yra būtina siekiant užtikrinti aukštą vartotojų teisių apsaugos lygį ir visapusišką informavimą apie įsigyjamas prekes.

Dar vienas ekonomiškai neigiamas aspektas – įvedus naują reikalavimą, verslas patirtų tiek vienkartinių (informacijos perspausdinimo, pakuočių keitimo ir pan.), tiek periodinių (jei keičiasi fizinis gamintojas) išlaidų. Tai būtų neproporcinga, lyginant su teisinio reguliavimo tikslais ir planuojama nauda.

Ar vartotojų teisės nepažeidžiamos?

Trumpas atsakymas būtų „ne“. Tačiau, reikia pripažinti, kad siūlomi ženklinimo pokyčiai išties sustiprintų vartotojų informuotumą, apsaugą, rinkos skaidrumą ir prekybos sąžiningumą. Tikiu, kad daugelis mūsų tiesiog kaip vartotojai norėtume žinoti, kas ir kur pagamino produktą, kurį valgome. tačiau dalis gyventojų turi ir gana tvirtas asmenines nuostatas. Pavyzdžiui, mieliau perka vietos gamintojų produktus. Arba renkasi lenkiškus ar latviškus gaminius, bet vengia  vengriškų ir pan.

Nurodant tikrą gamintojo identifikaciją, vartotojai gautų svarbią informaciją apie produktą ir jo kilmę. Tokiu būdu vartotojas galėtų priimti labiau informuotą sprendimą dėl produkto kokybės ir patikimumo. Deja, tai būtų daroma verslo sąskaita, kurią, per padidėjusias kainas, anksčiau ar vėliau, vis tiek sumokėtų vartotojai.

Ką būtina nurodyti dabar?

Pagal esamą teisinį reguliavimą, verslas privalo vartotojui suteikti šią informaciją: prekės ar paslaugos pagrindinės savybės, duomenys apie verslininką (vardas ir pavardė ar pavadinimas, buveinės adresas, telefono numeris), bendra prekių ar paslaugų kaina ir kt.

Ženklinant fasuotus maisto produktus verslininkas privalo pateikti sudedamųjų dalių sąrašą, tinkamumo vartoti terminą, visas specialias laikymo ir vartojimo sąlygas, vartojimo instrukciją, maistingumo deklaraciją ir kt.

Verta pridurti, kad ES reglamento dėl informacijos apie maistą pateikimo vartotojams preambulėje yra nurodyta, jog informaciją apie maistą reglamentuojantys teisės aktai turėtų būti pakankamai lankstūs, kad būtų galima atsižvelgti į naujus, vartotojų keliamus informavimo reikalavimus. Teisės aktai taip pat  turėtų užtikrinti vidaus rinkos apsaugos ir skirtingo vartotojų suvokimo valstybėse narėse pusiausvyrą.

Atsižvelgiant į dabartinį teisinį reguliavimą, šiai dienai vartotojams tenka pasitikėti gamintojų, kurie slepiasi po privačiu prekybos tinklo ženklu, sąžiningumu dėl prekės kokybės bei verslininkų pateikiama informacija apie prekes.