Gynybos srities pirkimai

2018 m. pabaigoje Krašto apsaugos ministerija pranešė, kad ateinančiais metais planuoja skirti virš 600 milijonų eurų įsigijimams. Bus įsigyjama ne tik ginkluotė ar karinė technika, tačiau maisto produktai, kuras, apranga. Krašto apsaugos ministerija planuoja įgyvendinti ir viešojo bei privataus subjektų partnerystės projektus, įgyvendinant karinių dalinių viešosios infrastruktūros sukūrimo ir viešųjų paslaugų teikimo projektus Šilalės, Vilniaus rajonuose bei Šiaulių mieste.

Didėjantis krašto apsaugos sistemos finansavimas ir kartu su tuo išaugęs viešasis dėmesys krašto apsaugos sistemos įsigijimams, sukelia ne tik rinkos dalyvių lūkesčius tiekti prekes, paslaugas ar darbus už valstybės gynybą ar saugumą atsakingoms institucijoms, bet ir didina spaudimą perkančiosioms organizacijoms pirkimo procedūras organizuoti tokiu būdu, kad būtų užtikrintas sprendimų objektyvumas, konkurencija, racionalus lėšų panaudojimas.

Gynybos ir saugumo institucijų įsigijimus reglamentuoja ne tik Viešųjų pirkimų, tačiau ir specialusis –  Viešųjų pirkimų, atliekamų saugumo ir gynybos srityje, įstatymas. Nors įsigijimo procesas gynybos ir saugumo srityje turi daug panašumų su klasikinio sektoriaus įsigijimo procesu, tačiau tuo pačiu metu turi ir keletą esminių skirtumų, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį.

Kas ką perka

Gynybos ir saugumo srities perkančiosios organizacijos, planuodamos įsigijimus, paprastai tiksliai žino kokios prekės ar paslaugos pageidauja. Dažnai tai jau su sąjungininkais ar partneriais išbandyta įranga, žinomi jos privalumai ir trūkumai, be to, skiriamas ypatingas dėmesys įrangos suderinamumui, siekiant užtikrinti bendrų veiksmų su kitų valstybių atitinkamomis pajėgomis. Visa tai lemia, kad perkamo objekto savybės būna pernelyg detaliai apibrėžtos. Tokiu būdu, perkančiosios organizacijos praranda galimybę įsigyti ne tik jų reikalavimus atitinkančias prekes ar paslaugas, tačiau ir dažnai prisiriša prie konkrečių tiekėjų. Be to, mažas teisminių ginčų skaičius indikuoja ne tik nedidelę konkurenciją, tačiau ir nusistovėjusius tiekėjų bei perkančiųjų organizacijų tarpusavio santykius.

Pirkimo procedūrų vykdymas

Rinkos tyrimas ir rinkos konsultacijos galėtų padėti išspręsti šią problemą. Nors rinkos konsultacijų institutas yra nuo 2017 m. liepos 1 d įtvirtintas tik Viešųjų pirkimų įstatyme, tačiau šiuo įrankiu gali naudotis ir gynybos bei saugumo srities perkančiosios organizacijos. Perkančiųjų organizacijų bendradarbiavimas su rinkos dalyviais, ekspertais ar institucijomis leistų ne tik išsiaiškinti su pirkimu susijusius klausimus, identifikuoti pirkimo sutarties sudarymui ir vykdymui reikšmingus aspektus, nustatyti tinkamą pirkimo strategiją, tačiau ir informuoti tiekėjus apie savo pirkimų planus ir reikalavimus pirkimams.

Rinkos konsultacijos taip pat padėtų išvengti tokių situacijų, kuomet dėl netinkamai parengtos specifikacijos, perkančiųjų organizacijų sprendimai yra naikinami. Štai 2017 m. lapkričio 27 d. nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas perkančiosios organizacijos sprendimą panaikino dėl netinkamai vertinto tiekėjo pasiūlymo, kuomet pasiūlyta įranga neatitiko perkančiosios organizacijos siekiamų tikslų.

Iš centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje skelbiamos informacijos matyti, kad perkančiosios organizacijos, veikiančios gynybos ir saugumo srityje, dar neorganizuoja rinkos konsultacijų. Yra apsiribojama tik techninės specifikacijos išankstiniu paskelbimu. Tai gali būti sąlygota vis dar egzistuojančia baime skaidriai ir atvirai bendrauti su rinkos dalyviais, prieš pradedant pirkimo procedūras arba nepasirengimu viešai konsultuotis.

Tiekėjai arba ypatingai jas vienijančios asociacijos taip pat galėtų aktyviau skatinti perkančiąsias organizacijas naudotis šia galimybe, siūlydami naujausius sprendinius, aktyviai teikdami pasiūlymus paskelbtoms techninėms specifikacijoms ar dalyvaudami rengiamose konsultacijose.

Reikalavimai tiekėjams

Svarbus aspektas gynybos ir saugumo srities pirkimuose – tiekėjo patikimumas. Dažnais atvejais šie pirkimai yra susiję su valstybės ar tarnybos paslaptimis. Todėl tiekėjai, norintys tiekti prekes ir paslaugas ar atlikti reikalaujamus darbus turi gauti patikimumo pažymėjimus.

Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas nustato, kad siekiant įsitikinti tiekėjo patikimumu yra tikrinama tiekėjo kapitalo ir valdymo struktūra, kapitalo kilmė, savininkai ir teisinė registracija; tiekėjo darbuotojų, savininkų ar valdymo organų narių padarytos nusikalstamos veikos; tiekėjo verslo ryšiai; taip pat tiekėjo ar su juo susijusių asmenų ryšiai su organizuoto nusikalstamumo organizacijomis; ryšiai su užsienio valstybių saugumo ir (ar) žvalgybos tarnybomis.

Išankstinė patikra taikoma ir tiems tiekėjams, kurie ketina dalyvauti NATO skelbiamuose prekių, paslaugų ar darbų įsigijimo konkursuose. Tiekėjo patikimumo tikrinimas gali užtrukti iki 6 mėnesių, o tam tikrai atvejais gali būti pratęstas, todėl svarbu tai įvertinti planuojant dalyvavimą pirkimuose.

Planuojant dalyvauti gynybos ir saugumo srities pirkimuose svarbu įvertint ir tai, kad didžioji dalis įsigyjamų prekių ar tiesiogiai su jomis susijusių paslaugų (pvz., remonto, techninės priežiūros ir pan.) patenka į Strateginių prekių kontrolės įstatymo reguliavimą. Karinės įrangos eksportui, importui, tranzitui ar tarpininkavimui yra privalomos eksporto, importo, tranzito ar tarpininkavimo licencijos. Šias licencijas išduoda ekonomikos ir inovacijų ministerija. Pareiga gauti licenciją ir laikas, reikalingas ją gauti, turi būti įskaičiuotas į prekių tiekimo terminus.

Skirtingai nei klasikinio sektoriaus pirkimuose, gynybos ir saugumo srities pirkimų atveju, iš tiekėjo gali būti reikalaujama įrodyti ir tiekimo patikimumo klausimą. Tiekėjas gali būti įpareigojamas pateikti perkančiajai organizacijai dokumentus, įrodančius, kad tiekėjas gebės vykdyti savo įsipareigojimus, susijusius su pirkimo sutartyje nurodytų prekių eksportu, perdavimu ar tranzitu; tiekėjo tiekimo grandinės organizavimas ir išdėstymas leis dalyviui laikytis perkančiosios organizacijos pirkimo dokumentuose nustatytų tiekimo patikimumo reikalavimų. Tiekėjų gali būti prašoma įsipareigoti pagal pirkimo sutarties sąlygas turėti ir (arba) įgyti galimybę patenkinti papildomus perkančiosios organizacijos poreikius, galinčius atsirasti krizių atvejais; užtikrinti perkamų prekių priežiūrą, modernizavimą ar perdirbimą ir kt.

Kylantys ginčai ir pasekmės

Ginčų tarp tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų sprendimo procedūra pirkimuose, atliekamuose gynybos ir saugumo srityje, iš esmės nesiskiria nuo klasikinio sektoriaus pirkimuose kylančių ginčų sprendimo: tiekėjas turi pateikti pretenziją perkančiajai organizacijai, o nesutikdamas su jos nagrinėjimo rezultatais- sprendimą skųsti teismui.

Skiriasi tai, kad yra didelė tikimybė, kad teismas netaikys laikinųjų apsaugos priemonių ir nestabdys pirkimo procedūrų ir (arba) sudarytos sutarties vykdymo iki ginčo išnagrinėjimo. Nors Lietuvos Aukščiausias Teismas akcentuoja pirkimo procedūrų stabdymą kaip būtiną viešo intereso gynimo elementą, tačiau tuo pat metu, teismas sudarė prielaidas taikyti išimtį ir nestabdyti pirkimo procedūrų tais atvejais, kai pirkimas yra susijęs su visuomenės saugumo užtikrinimu.

Todėl tiekėjas, ginčydamas jam nepalankius perkančiosios organizacijos sprendimus turi nusiteikti dar vienam procesui dėl jam padarytos žalos atlyginimo, nes nesustabdžius pirkimo procedūrų, net ir įrodžius teisme savo teisumą, teisė sudaryti sutartį nebūtų suteikiama.

Nors leidimas tęsti pirkimo procedūras gali atrodyti patrauklus perkančiajai organizacijai, tačiau reikėtų įvertinti tai, kad teismams pripažinus pirkimo procedūras neteisėtomis, perkančioji organizacija gali būti baudžiama bauda, kuri sudaro iki 10 procentų sutarties vertės. Atsižvelgiant į tai, kad paprastai tokių sutarčių vertė didelė, teismo skiriama bauda gali sudaryti keliasdešimt tūkstančių eurų. Pavyzdžiui, 2017 m. lapkričio 27 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas perkančiajai organizacijai skyrė 40 000 eurų baudą, kas sudarė apie 2,5 proc. viešojo pirkimo sutarties vertės, o 2018 m. gruodžio 6 d. nutartimi buvo paskirta 20 000 eurų baudą, beveik 3,2 proc. sutarties vertės.

Taip pat, perkančiosios organizacijos privalo atlyginti tiekėjui padarytą žalą. Todėl perkančiosios organizacijos susidurs su dvigubo apmokėjimo problema, kuomet bus sumokėjusios tiekėjui už prekes, paslaugas arba darbus ir atlyginusi kitam tiekėjui negautas pajamas. O tai jau yra neracionalus valstybės skiriamų asignavimų panaudojimas.

Advokatų kontoros „Cobalt” vyresnysis teisininkas Teisutis Jasiulionis