Liuksemburgo teismo sprendimas gali paveikti susijungimų ir įsigijimų sandorių rinką

Šių metų kovą Liuksemburge įsikūręs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė svarbų sprendimą byloje numeris C-724/17, kurioje Suomijos miesto savivaldybė siekė išsiieškoti žalą, patirtą dėl asfalto gamintojų sudaryto kartelinio susitarimo. Teismas nusprendė, kad trys gamintojai gali būti laikomi atsakingais už 1994-2002 metais veikusio kartelio padarytą žalą, nors tie gamintojai patys pažeidimo nepadarė, o tik įsigijo jį padariusias įmones ar jų turtą. Pažeidime dalyvavusios įmonės buvo senokai bankrutavusios ir likviduotos.

Įmonių akcijų pirkėjams derėtų pasisaugoti

Naujasis teismo sprendimas yra įdomus daugeliu aspektų, tačiau ko gero visų pirma tuo, kad juo gali būti reikšmingai plečiama vadinamoji „ekonominio tęstinumo“ doktrina. Paprastais žodžiais tariant: jei įmonė padaro konkurencijos teisės pažeidimą ir vėliau yra perleidžiama ar likviduojama, už tos įmonės pažeidimą gali tapti atsakingas naujasis tos įmonės akcijų, ar net tos įmonės turto, savininkas.

Iki šiol, naujasis savininkas įprastai galėdavo būti laikomas atsakingu dviem atvejais: arba tada, kai įmonė pakeisdavo rankas tos pačios įmonių grupės viduje, arba tada, kai ji būdavo perleidžiama ne rinkos sąlygomis, siekiant išvengti baudos.

Tuo tarpu, naujajame teismo sprendime tokia ankstesne praktika neapsiribojama – naujieji savininkai buvo paprasčiausiai pripažinti perimantys visą atsakomybę. Į tai įsigijimo sandorius sudarančios šalys turėtų atkreipti dėmesį. Pirkėjams tai reiškia augantį poreikį būti atidiems atliekant teisinius patikrinimus, pardavėjams – galimai mažėjančią jų turto vertę, jei pirkėjai įžvelgtų padidėjusią riziką. Čia pastebėti galima ir tai, kad nors pažeidimas truko 1994-2002 metais, dėl jo bylinėjamasi dar iki šiol.

Sprendimas turi reikšmę ir turto pirkimo sandoriams

Be akcijų sandorių, teismo sprendimas gali paveikti ir sandorius dėl kitokio turto įsigijimo. Liuksemburgo teismui patariantis generalinis advokatas (Pastaba: tai yra oficialų statusą turintis teismo pareigūnas, o ne kurios nors šalies atstovas) savo išvadoje, kuri neretai būna svarbi teismo sprendimą aiškinant, nurodė, kad atsakomybė už konkurencijos teisės pažeidimus yra siejama su tą pažeidimą padariusiu turtu, o ne su konkrečiu juridiniu asmeniu.

Iš esmės tai reiškia, kad atsakomybę už pažeidimą galima perimti net ir perkant turtą, jei tas turtas „padarė“ pažeidimą.

Pavyzdžiui, iš pažeidimą padariusios įmonės perkate gamyklą, įrengimus, techniką, prekybines patalpas, kurių paskirtis negali būti lengvai pritaikyta kitokiai veiklai? Nesvarbu, ar įmonė yra bankrutuojanti. Jei Jūsų pirkinys leis Jums perimti tos įmonės ūkinę veiklą, ir ypač jei perimate turto kompleksą – prekės ženklus, sutartis su klientais ir tiekėjais – vertėtų atidžiau pasigilinti į tai, ar kartu su tokiu pirkiniu Jums negalėtų pereiti ir atsakomybė.

Tikslas – skatinti privačių asmenų ieškinius dėl žalos atlyginimo

Kitas svarbus išaiškinimas – jog gali būti perimamos ne tik baudos, bet ir pareiga atlyginti žalą nukentėjusiems asmenims. Iki šiol visa praktika dėl atsakomybės perėmimo apėmė vien baudas, bet ne žalos atlyginimą. Dabar tampa aišku, kad teismai vienodai traktuoja tiek valstybės institucijų skiriamas baudas, tiek ir privačių asmenų reikalavimus atlyginti žalą.

Ko gero toks išaiškinimas nėra visiškai netikėtas, kadangi teismai, valstybės institucijos ir įstatymų leidėjai jau senokai mėgina „išjudinti“ nuo konkurencijos teisės pažeidimų nukentėjusius asmenis, kad šie aktyviau gintų savo pažeistas teises. Šiuo atžvilgiu nukentėjusieji Europoje gerokai atsilieka nuo amerikiečių, kadangi pastarieji daug aktyviau užsiima savo teisių gynyba, tuo pačiu padėdami taupyti ribotus valstybės institucijų išteklius.

Sudėtinga būtų tiksliai nuspėti, kokį poveikį naujoji teismo praktika turės skatinant privačius ieškinius. Tačiau iš tiesų dabar gali būti atvejų, kuomet taps lengviau dėl ieškinio apsispręsti. Pavyzdžiui, neretai nukentėjusius asmenis atgraso tai, kad net jei bylą ir laimėtų, atsakovas paprasčiausiai bankrutuotų. Naujoji praktika turėtų padėti tokias situacijas išspręsti, kadangi dabar gali būti įmanoma toliau reikalauti žalą atlyginti iš perėmusiųjų bankrutavusios įmonės turtą  (kurie, kaip bebūtų gaila, kartais būna susiję su tais pačiais ankstesniais savininkais).

 Advokatų kontoros „Cobalt“ asocijuotas teisininkas Justinas Šileika