Ne mano, o mūsų: ar santuoka yra vienintelis būdas apsaugoti bendrą turtą?

Dviem savarankiškiems žmonėms pradėjus gyventi drauge, kartu su džiaugsmo akimirkomis, kyla ir nemažai finansinių klausimų. Sutarti, kas bus atsakingas už apsipirkimą maisto prekių parduotuvėje, o kas mokės komunalinius mokesčius gana paprasta, tačiau ne visada lengva aptarti bendro turto klausimus. Galbūt todėl, kad su pinigais susijusios temos mums yra nepatogios, egzistuoja labai daug įsisenėjusių mitų.

Mitai ir realybė

Vienas iš dažniausiai sutinkamų mitų mus neretai verčia manyti, kad jei asmenys gyvena kartu nesusituokę, jų turtas yra visiškai atskiras. Tačiau bendras gyvenimas nesusituokus dar nereiškia, kad vieno iš poros vardu įgytas butas, automobilis ar verslas yra tik jo nuosavybė. Tikėtina, kad turtas gali būti laikomas bendru.

Gyvenant drauge, nors ir neregistravus santuokos, poros santykiams dėl turto taikomos taisyklės, reglamentuojančios vadinamąją jungtinę veiklą. Tai reiškia, kad abi poros pusės bendrai veikia siekdamos tam tikro bendro tikslo.

Kitaip tariant, nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ypač jei jis trunka ilgą laiką, rūpinimasis bendra buitimi ir poilsiu, bendro turto kūrimas bendromis ar asmeninėmis lėšomis (ar savo darbu) yra pakankamas teisinis pagrindas pripažinti, kad poroje buvo susitarta dėl jungtinės veiklos, sukuriant vadinamąją bendrąją dalinę nuosavybę. Bendroji dalinė nuosavybė reiškia, kad, pavyzdžiui, verslas yra abiejų, o ne bendro gyvenimo metu jį įsteigusio asmens nuosavybė. Tik, skirtingai nei santuokos atveju, partnerių dalys nebūtinai yra lygios ir yra nustatomos atsižvelgiant į jų susitarimą.

Kadangi tokias atvejais rašytinis susitarimas paprastai nėra sudaromas, partnerių nekilnojamojo turto ar verslo dalys nustatomos, įvertinant jų įnašą į bendro turto kūrimą. Tokie įnašai – tai investuoti pinigai, kitas turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, darbas.

Kada mano (ne)tampa mūsų?

Jei sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, po santuokos sudarymo sutuoktinių įgytas turtas yra laikomas jų bendrąja jungtine nuosavybe, o bendro turto dalys – lygiomis. Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe turtas laikomas nepaisant to, kieno vardu jis buvo įgytas – vieno ar abiejų sutuoktinių.

Netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Tai įmanoma padaryti keliais būdais: pirkimą asmeninėn nuosavybėn asmeninėmis lėšomis aiškiai apibrėžti pačioje pirkimo sutartyje arba gauti sutuoktinio sutikimą/sudaryti susitarimą dėl tokio vienašališko pirkinio.

Žinoma, vedybine sutartimi galima nustatyti visiško turto atskirumo režimą, kuris reikštų, kad turtas, įgytas gyvenant susituokus, yra asmeninė nuosavybė to sutuoktinio, kurio vardu jis yra įsigytas.

Apibendrinat norisi priminti, kad kalbėtis apie finansus šeimoje yra būtina. Reikėtų klausti, planuoti ir tikslintis, nes mūsų turimi įsivaizdavimai, nuojautos ir planai gali labai skirtis nuo mūsų partnerio, o bendram gyvenimui pasibaigus, ilgai asmeniškai kauptos santaupos sumažėti perpus.

Renata Cibulskienė, COBALT Vyresnioji teisininkė ir „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė