Vyriausybės planai lengvinti tiekėjų pašalinimo iš viešųjų pirkimų procedūrų sąlygas. Ar tai tikrai geras sprendimas?

„Jūs, turbūt, juokaujate?„ Daugelis teisinės minties atstovų ar viešųjų pirkimų dalyvių, jei ne pasakė, tai mintyse tikrai pagalvojo, išgirdę apie Vyriausybės planus lengvinti tiekėjų pašalinimo iš viešųjų pirkimų procedūrų sąlygas. Tikslas (skaidrumo didinimas viešuosiuose pirkimuose) gražus ir kilnus, tačiau ar tikrai šio tikslo galime pasiekti tokiomis priemonėmis? Ar šios priemonės nesugrįš bumerangu?

Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Vyriausybė) ministrų kabinetas pritarė Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (EIM) siūlymui dėl Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ) pakeitimo. Pagal EIM pateiktą VPĮ pakeitimo projektą perkančiosioms organizacijoms nustatyta pareiga, vykdant viešuosius pirkimus supaprastinta tvarka, t. y. neskelbiamų derybų būdu (tais atvejais, kai neišvengiamai būtina pirkimą atlikti ypač skubiai dėl įvykio, kurio perkančioji organizacija negalėjo numatyti, kai tokio pirkimo neįmanoma atlikti atviro, riboto konkurso ar skelbiamų derybų būdais VPĮ nustatytais terminais), kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (VMI), Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (FNTT), Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT) dėl turimos neigiamos informacijos apie tiekėją pateikimo. Nurodytos institucijos perkančiajai organizacijai turėtų pateikti informaciją ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo kreipimosi dienos. Jei pateikta informacija perkančiajai organizacijai sudarytų pagrindą abejoti konkretaus tiekėjo patikimumu, ji turėtų nutraukti pirkimo procedūras.

Kitaip tariant, šiuo VPĮ pakeitimo projektu buvo išplėsti VPĮ 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti pirkimo procedūrų nutraukimo pagrindai, t. y. pagal dabartinį reguliavimą perkančioji organizacija bet kuriuo metu iki pirkimo sutarties (preliminariosios sutarties) sudarymo ar projekto konkurso laimėtojo nustatymo turi teisę savo iniciatyva nutraukti pradėtas pirkimo ar projekto konkurso procedūras, jeigu atsirado aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti, ir privalo tai padaryti, jeigu buvo pažeisti VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje nustatyti principai ir atitinkamos padėties negalima ištaisyti. Tuo tarpu priėmus minėtus pakeitimus, perkančiosios organizacijos turėtų nutraukti pirkimo procedūras, jeigu iš VMI, FNTT, STT gautų neigiamos informacijos apie tiekėją. Naujo reguliavimo tikslas – didinti skaidrumą viešuosiuose pirkimuose ir eliminuoti rizikas, kad viešąjį pirkimą laimės nepatikimas tiekėjas. Įstatymo pakeitimo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad siūlomu pakeitimu siekiama išvengti nesąžiningų tiekėjų, įskaitant tuos, kurie siekia piktnaudžiauti ekstremaliosios situacijos metu susidariusia padėtimi, atvejus, kai pirkimuose dalyvauja su tikslu neteisėtai pasipelnyti iš valstybės institucijų, dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose. Vis dėlto, nors projekto pakeitimo tikslas sveikintinas ir skamba gražiai, praktinis jo įgyvendinimas neabejotinai įvestų dar daugiau sumaišties, neaiškumo ir iškreiptų visą viešųjų pirkimų reguliavimo koncepciją.

Nurodytu VPĮ pakeitimo projektu perkančiosios organizacijos diskrecija (teisė veikti savo nuožiūra, kai tokia veikimo laisvė yra suteikta teisės normų), vykdant pirkimo procedūras, vertinant tiekėjų pasiūlymus ir sprendžiant dėl pirkimo procedūrų nutraukimo iš esmės būtų suteikta (perleista) kompetentingoms institucijoms (VMI, FNTT, STT)). Tuo tarpu naujausioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje yra aiškiai ir nedviprasmiškai išaiškinta, kad kiekvienos perkančiosios organizacijos turi diskreciją nuspręsti pašalinti viešojo pirkimo dalyvį iš pirkimo procedūros, jeigu ji įvertina pirkimo dalyvį kaip nesąžiningą ir nepatikimą. Kitaip tariant, būtent perkančiosios organizacijos šiuo aspektu turi diskreciją ir privalo ją panaudoti, jeigu tai atitinka proporcingumo principą (VPĮ 17 str.) ir tokiu būdu yra skatinama konkurencija bei atveriama rinka.

Įstatymo projekto aiškinamajame rašte, grindžiant pakeitimų reikalingumą, nurodyta, kad pagal dabartinį reguliavimą tuo atveju, kai perkančiajai organizacijai kyla įtarimų dėl tiekėjo veiksmų (pavyzdžiui, yra sudaręs draudžiamus susitarimus, klastoja dokumentus, teikia melagingą informaciją ar atlieka kitus, perkančiosios organizacijos nuomone, draudžiamus veiksmus), ji gali kreiptis į kompetentingas institucijas dėl atitinkamų veiksmų ištyrimo, o kompetentingoms institucijoms priėmus atitinkamus sprendimus – šalinti tiekėjus iš pirkimo procedūros. Tačiau, kaip nurodyta minėtame aiškinamajame rašte, tokiu atveju, informacijos gavimas ir sprendimų priėmimas užtrunka, o pirkimą reikia atlikti skubiai. Šiuo aspektu visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad VPĮ pakeitimo projekte dėl kreipimosi į VMI, FNTT, STT dėl neigiamos informacijos apie tiekėją yra nustatyta ne perkančiosios organizacijos pareiga pašalinti tokį tiekėją iš pirkimo procedūros, tačiau pareiga nutraukti pirkimo procedūras. Kas reiškia, kad tikslas – pirkimo procedūras įvykdyti skubiai, ne tik, kad nebus pasiektas, tačiau bus gautas priešingas rezultatas – įtvirtinta galimybė nutraukti pirkimą tuo atveju, jei perkančioji organizacija iš kompetentingų institucijų gaus neigiamos informacijos apie tiekėją, tik dar labiau užvilkins viešųjų pirkimų procedūras.

Tikėtina ir tai, kad siūlomais VPĮ pakeitimais bus atverta pandoros skrynia, sąlygojanti ne tik viešųjų pirkimų procedūrų vilkinimą, bet ir ginčų tarp perkančiųjų organizacijų ir tiekėjų riziką. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo pakeitimo nuostatose neįtvirtinta, kokiais konkrečiais atvejais perkančioji organizacija turėtų kreiptis į kompetentingas institucijas dėl neigiamos informacijos apie tiekėją pateikimo (įstatymo norma yra vertinamojo pobūdžio) – to nepadarius, neabejotinai suinteresuoti tiekėjai turės dar vieną pagrindą ginčyti perkančiosios organizacijos priimtą sprendimą.

Dar daugiau, nurodytais pakeitimais ne tik nebūtų pasiektas pagrindinis tikslas – skaidrumo užtikrinimas, tačiau gali būti pasiektas priešingas rezultatas – atsirastų papildomų pilkųjų zonų, kuriomis būtų galima manipuliuoti, siekiant sudaryti viešojo pirkimo sutartį su konkrečiu tiekėju. Pavyzdžiui, ar perkančioji organizacija atskleis iš kompetentingų institucijų gautą informaciją apie tiekėją? O, jeigu informacija, gauta, pavyzdžiui, iš STT, bus neatskleista, argumentuojant, kad tai yra riboto naudojimo informacija?

Tikimasi, kad į šiuos ir kitus klausimus bus atsakyta, prieš priimant bet kokius sprendimus dėl nurodytų VPĮ pakeitimų.

Žydrūnė Biliūnaitė, Asocijuota teisininkė, COBALT